Nemuno žemupio atradimai – kaip atsidurti vietoje ir laiku?

Nemuno žemupio atradimai – kaip atsidurti vietoje ir laiku?

Nemuno žemupys ir jį sudarančios atšakos bei senvagės nuo senų seniausių laikų yra laikomos Lietuvos žvejų Meka ir nesunku suvokti kodėl – nėra kito tokio regiono pas mus, kur kiekvieną pavasarį sueitų tiek daug vadinamosios taikios žuvies – karšių, stambių kuojų, lynų, šapalų. Dalis žuvų čia slepiasi nuo potvynio ir sezoninio stintų antplūdžio, migruoja į nerštavietes ir atėjus laikui neršia. Kita dalis – tikriausiai ieško dosnesnių ganyklų ir šiltesnio vandens. Kad ir dėl kokių priežasčių čia būtų susikoncentravę milžiniški žuvų būriai, jie čia dažniausiai maitinasi aktyviai ir stambių žuvų gali pagauti daug ar net labai daug. Todėl nenuostabu, kad čia pavasarį su meškerėmis rankose suguža tūkstančiai meškeriotojų iš visos Lietuvos, išsiilgę rezultatyvios žūklės ir pabuvimo šiame ganėtinai atšiauriame ir laukiniame krašte.

Bet negali sakyti, kad visi lieka vienodai patenkinti ir džiaugiasi tik gerais žvejybos rezultatais. Mat Nemuno žemupio regionas yra didelis, o dėmesio verta žuvis (apie smulkias kuojas, plakius, ešeriukus, raudeles čia nekalbam – jų pagausi visada ir bet kur) dažniausiai nuolat juda – migruoja iš vienos vietos į kitą pagal tam tikrus daugiau mažiau žinomus dėsnius ir „grafiką“. Prie vienokio vandens lygio ir tam tikros vandens temperatūros ji būna kažkurioje vietoje, keičiantis sąlygomis juda kažkur kitur. Vietiniai žvejai tą dažniausiai puikiausiai žino ir žvejoja reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku. Arba bando laimę dažnai ir anksčiau ar vėliau neišvengiamai „pataiko“. Tačiau jeigu esi atvykėlis iš toliau, tave riboja savaitgaliai arba tiesiog nežinai, kas, kur ir kada vyksta – žūklės rezultatai net ir čia gali nuvilti.

Nemaža dalis pradedančių meškeriotojų tokiais atvejais kliaujasi įvairiuose žvejų forumuose sklindančia informacija. Tačiau jos patikimumas visada yra labai abejotinas, nes gerų vietų ir privažiavimų, ypač tokiose ankstyvosiose Nemuno žemupio vietose, kaip Aukštumalė, kai kurios kitos atšakos nėra daug ir niekas nėra suinteresuotas reklamuotis ir kitą sykį nerandi sau žvejybai vietos. Todėl nuotraukos ir pasakojimai su vietovės paminėjimu ar įžvelgimu dažniausiai būna keliamos tik tada, kai sėkminga žūklė ten jau būna pasibaigusi. Arba tyčia įdedama klaidinanti informacija. Tad jeigu neturite gero bičiulio su patirtimi - norint pagauti teks kliautis savo jėgomis ir įžvalgumu.

Pasidalinsime keletu patarimų, kaip tokiu atveju kiek įmanoma apsisaugoti nuo nesėkmės.

1. Nusiteikite mobilesniam žūklės variantui ir neapsikraukite papildoma manta, kad galėtumėte neradus žuvies operatyviai pervažiuoti kitur. Tokia taktika Nemuno žemupyje šiuo metu yra efektyvesnė nei ilgas laukimas tikintis, kad žuvis atplauks pati arba bandymas prisivilioti karšius ar kitas žuvis jaukais. Kitas didesnio mobilumo privalumas – pirmiausia, žinojimas, kad paprastai būna užimtos vietos, kur lengviausia privažiuoti ir galima žvejoti vos ne iš automobilio salono. Jeigu netingime pasivaikščioti, tempiamės su savimi ne visas leidžiamas 4 meškeres su platformomis, krėslais ir jauko kibirais, o tik porą meškerių ir kuprinę-kėdę, rasti vietelę bus daug lengviau.

2. Naudokite Deeper, jeigu turite ar galite pasiskolinti ir ieškokite gausių didesnės žuvies būrių – į pavienes žuvis ar nedidelius jų būrelius šiuo atveju galite nekreipti dėmesio. Echoloto jautrumą galima drąsiai susimažinti – gausaus karšių ar kitų žuvų būrio prietaisas nepražiopsos, o maži smulkmės būriai mums neturi trukdyti. Ten, kur žuvies daug, ji stipriau konkuruoja dėl maisto ir daug geriau kimba, tad mūsų užduotis – surasti pagrindinę žuvų masę. Arčiau dugno atvaizduojami žuvies būriai rodo, kad žuvis aktyvi, plaukianti viduryje vandens – kad, greičiausiai, ne. Bet situacija gali keistis greitai – po žiemos išbadėjusios žuvys nemėgsta ilgai pasninkauti.

Kita svarbi informacija – dugno reljefo įvertinimas. Dugno skenavimo metu rasta lokali duobutė, dugno skardžio pradžia ar kiti įdomūs orientyrai gali kaip reikiant padidinti jūsų galimybes tiksliau pataikyti į karšių ar lynų „taką“ ir pagauti kelis kartus geriau už kaimynus, kurie neturi ar nenaudoja Deeper‘ių ir žvejoja „aklai“.

3. Žūklės laidos ir internetas mus įpratino prie sportinio fiderio variantų - ploniausių valų ir pavadėlių, mažiausių kabliukų ir masalų, brangiausių jaukų naudojimo. Subtilūs įrankiai retkarčiais suveikia ir čia, ypač per orų permainas, kai žuvų kibimas kaprizingesnis, tačiau normaliu metu, gaudydami karšius ar lynus nesismulkinkite – drąsiai kabinkite ant kabliuko nemenką mėšlinių sliekų kuokštą, o kartais vieną ar du naktinius sliekus. Mat žuvys čia pavasarį paprastai alkanos, mėgsta „mėsiškus“ patiekalus ir nesikuklina su jų dydžiu. Dažnai tenka matyti, kai grubiais įrankiais žvejojantys vietiniai žvejai traukia rečiau, bet gražius karšius, tuo tarpu atvykusių iš didžiųjų miestų dugninių viršūnes be perstojo „bombarduoja“ tik kuojos, plakiai, ešeriukai ir neūžaugos karšiukai.

4. Jeigu turite galimybę ir nevengiate bendrauti – visada verta žūklėje susidraugauti su vietiniais žvejais ir nepasikuklinti paprašyti jų telefono numerio. Tokios pažintys visada atsiperka, nes laiku gauta tikra informacija apie tai, koks yra vanduo, kur laikosi žuvys, kaip sekėsi jas gaudyti dieną ar dvi iki žvejybos, yra aukso vertės. Įpraskite po kiekvienos žūklės užsirašinėti, kokia buvo vandens temperatūra, koks vandens lygis, kokie augalai skleidėsi ar žydėjo gamtoje. Dar geriau – nusifotografuokite vietą, pažymėkite ją Fish Deeper programėlėje su komentarais. Po sezono kito, turėdami patirties, patys galėsite atspėti, kur ir kada verta važiuoti.

5. Atsivežta ar išsinuomota vietoje valtis, suporuota su echolotu kai kuriose šio regiono atšakose ankstyvą pavasarį beveik garantuoja galimybę susirasti gerą vietą, kur būtų daug žuvies, ir jums niekas netrukdytų.

Back to blog