Vos ledams išėjus, daugelis nekantriausių fiderio brolių nelaukdami mauna prie upių. Pirmosios žvejybos retai kada būna labai jau dosnios, tačiau kuo vanduo švarėja, orai šyla, tuo geriau kimba mūsų pavasario paguoda – kuojos ir šapalai, o neretai ir žiobriai bei karšiai, jei tik pavyksta aptikti jų laikymosi vietas.
Gera yra po poros mėnesių tupėjimo ant ledo ar priverstinės žvejybinės pauzės pažiūrėti į tekantį vandenį – visi esame pasiilgę bundančios gamtos, to žavaus meškerės viršūnėlės linktelėjimo ir spurdančio pasipriešinimo aname valo gale, pakirtus gražesnę žuvį. Tik yra viena bėda – tų žvejybos vietų anksti pavasarį, rodos, nėra jau tiek daug, ko nepasakysi apie norinčiųjų jas užimti skaičių. Todėl žvejojama petys petin ir nemažai buvimo gamtoje žavesio dingsta toje žmonių maišalynėje. Juk labai dažnai į žvejybą ir važiuojame tam, kad pabėgtume iš miesto šurmulio.
Ar galima to išvengti? Žinoma. Nors upėje žuvys paprastai būna pasklidusios netolygiai – vienuose ruožuose jų daugiau, kituose mažiau, tačiau niekad nebūna, kad visos žuvys sueitų į kažkurią vieną vietą, kad ir kokia ji gera bebūtų, o kitur liktų absoliuti tuštuma. Surasti nuošalesnę vietą, kur būtų galima ramiai, vienatvėje ar nedidelėje kompanijoje pažvejoti ir pagauti misija, yra tikrai įmanoma. Tik reikės įdėti truputį darbo.
Pasidalinsime keliais pagrindiniais principais.
1. Niekada nevažiuoti į populiarias vietas ir elgtis priešingai, nei dauguma žvejų. Pavasarį pamirškite visiems gerai žinomas upių duobes bei lengviausiai pasiekiamus automobiliu ruožus. Jeigu per kokią žvejų laidą rodė sėkmingą žvejybą kažkuriame atpažįstamame jūsų upės ruože – bent porai savaičių pamirškite kelią į ten. Paprastai pakanka pavažiuoti kelis ar keliolika kilometrų nuo populiarių vietų aukštyn ar žemyn ir mašinų eilės ištuštėja. Jeigu nuo automobilio iki upės reikia eiti toliau nei 200 metrų – tokioje vietoje rasti pakrantę užimtą tikimybė yra gerokai mažesnė. Tad jeigu nesate prisirišęs prie žvejybinės platformos ir netempiate su savimi prie vandens pusės žvejybinės parduotuvės – verta Fish Deeper ar kitoje programoje pasiieškoti įdomesnių, tačiau atokiau esančių upės vietų.
2. Jeigu radote iš pažiūros neblogą ir kažkodėl neužimtą vietą – pabandykite išsiaiškinkit, dėl ko ji yra tuščia. Ar dėl to, kad kolegos tingėjo iki čia eiti, ar todėl, kad šioje vietoje dėl kažkokių priežasčių nesilaiko žuvis? Kažkiek gali apie tai spręsti iš akies stebėdamas srovę – kokie čia vyrauja gyliai, kur galėtų būti gera vieta, o kur neverta net žiūrėti. Ieškant geresnės vietelės tikrai verta paėjėti krantu į vieną ar kitą pusę, ieškant duobių, netolygios srovės, upės posūkių ir susiaurėjimų, ramesnių įlankų, vietų, kur krenta daugiausia saulės spindulių, kur vanduo paprastai šiltesnis. Daugiau žadančią vietą dažnai išduoda įsmeigti iš vytelių ar šakos išpjauti dvišakiukai, sufleruojantys, kad čia dažnai žvejoja vietiniai žvejai, kurie paprastai neblogai žino, kur ir kada reikia žvejoti. Vis dėlto panašios į „teisingą“ vietą radimas yra tik dalis darbo. Išsiaiškinti, ar čia šiuo momentu yra žuvies, galima tik dviem būdais – tiesiog pabandžius bent valandą kitą pažvejoti arba tą vietą praskanavus Deeper‘iu. Antrasis būdas patogesnis ir greitesnis, sutaupo laiko ir jaukų, nekalbant jau apie persikraustymo „malonumą“, kai tenka iš naujo rinktis ir dėliojantis iš naujo žvejybos rakandus. Tad jeigu turite savo arsenale šį prietaisą – dabar pats geriausias metas nuplauti nuo jo dulkes.
3. Įsijungus echolotą svarbiausias dalykas, ką jums reikia išsiaiškinti – kaip atrodo dugnas, ar jis lygus, ar visgi jame yra kažkokių pakilimų ar nusileidimų. Išėjimai iš duobės, ilgesni ir seklesni „stalai“ prie didesnių gylių dažnai būna perspektyviausios vietos pavasarį. Įsidėmėkite, kokiu atstumu nuo kranto tokios vietos yra arba įsijukite batimetrinių planų piešimo funkcija, kuri po keliolikos metimų įvairiomis kryptimis nupieš apytikrį dugno reljefo žemėlapį. Dugno struktūra – ar jis kietas, ar minkštas, ankstyvą pavasarį yra svarbi nebent tuo atveju, jei tikslingai ieškome tokių žuvų kaip žiobris ar kartais šapalas, mėgstančių kietesnį dugną. Užtat vandens temperatūra gali suvaidinti didelį vaidmenį – atkreipkite dėmesį, kur echolotas rodo šilčiausią vandenį.
4. Antras svarbus dalykas, ką padės išsiaiškinti Deeper‘is – ar yra jūsų pasirinktoje vietoje žuvies, kokia jos koncentracija bei apytikriai – kokio dydžio žuvys čia plaukioja bei kokiu atstumu nuo dugno jos laikosi. Nes jeigu žuvys laikosi viduriniuose ar aukštesniuose vandens sluoksniuose - gaudant fideriu dažnai sunku ją susikviesti žemyn, ne visada padeda net pats geriausias jaukas. Tikriausiai tai yra dėl to, kad žuvys šiuo metu paprasčiausiai mėgsta būti šiltesniame vandenyje ir tokiu atveju geriau paieškoti seklesnės vietos. Kad nesuklystumėte užtikę didesnį nuolat piešiamą žuvų būrį, geriau išjunkite žuvies indentifikavimo funkciją, susimažinkite prietaiso jautrumą ir stebėkite kreives, kad įsitikintumėte, kad tai žuvys, o ne srovės nešamos žolės, šakos ar kiti judantys objektai, kurių netrūksta pavasarį ir kuriuos echolotas gali klaidingai indentifikuoti kaip žuvį. Ypač jeigu naudojatės tik baziniais prietaiso nustatymais.
Sąžiningai pasidarbavus Deeper‘iu 10-15 min, paprastai galima susidaryti bendrą vaizdą – verta šioje vietoje apsistoti ir pradėti jaukinimą, ar visgi pasiieškoti kažko geriau. Patogiausia tokiu būdu išsitirti 2-3 perspektyvius taškus ir rinktis tą, kuriame „elektroninės akys“ piešė gražiausią paveikslą.
Naujų vietų žvalgyba reikalauja šiek tiek laiko ir pastangų, tačiau tai atperka gauta ramybė ir atradimo džiaugsmas. Bei labai dažnai – sugautos stambesnės žuvys. Ne vienas yra pastebėjęs, jog populiariausiose vietose, kur žvejoja daug žmonių, meškeriotojai dažniau traukia nedideles kuojas, plakius, nelegalaus dydžio šapaliukus, tegul ir dideliais kiekiais. Tuo tarpu nuošalesniame taške dažniau pagaunama mažiau, bet stambesnių žuvų. Su laiku vis labiau norisi kokybės, o ne kiekybės. Tad verta nepatingėti, pasitelkti šių laikų technikos pasiekimus ir pasiieškoti nuošalesnės vietos.