Papasakoti kažką apie stintų žūklę Lietuvoje tikriausiai yra tas pats, kas išversti gerą eilėraštį. Pabandyti, žinoma, gali, bet puikiai supranti, jog galimybė perteikti nors pusę jos žavesio yra beveik artima nuliui. Tačiau vis tiek pabandysiu.
Nedidelė, pikta ir ypač skani žuvis
Pirma pradėkime nuo to, kas yra ta stinta ir kuo ji ypatinga? Iš esmės tai nedidelė, Baltijos jūroje gyvenanti ir iš ledynų slinkimo laikų užsilikusi lašišažuvių šeimos žuvelė, žiemos pradžioje masiškai migruojanti į Kuršių marias. Iš kurių pavasarį, kovo viduryje pakyla į Nemuno upės atšakas ir kanalus neršti. Didumo stinta su lyg geru sprindžiu, nors kartais pasitaiko ir didstinčių sveriančių po 100 gramų ir net daugiau.
Svarbiausia šių sidabrinių žuvelių savybė yra ėdrumas ir masiškumas – jos juda milžiniškais būriais, pakeliui šluodamos viską, ką randa savo kelyje. Ir kimba viena po kitos, jeigu tik tavo meškerės stovi jų kelyje. Nei valų storiai, nei kažkokios kitos įmantrybės šioje žūklėje paprastai nevaidina didelio vaidmens, todėl stintų žūklėje pagauna visi: tiek pirmą kartą užlipę ant ledo, tiek ir seni žūklės vilkai.
Be to, menka paslaptis, kad stintų žūklėje ne paskutinę vietą užima... kulinarija. Mat ši žuvelė turi ne tik išskirtinį kvapą – kvepia agurkais, tačiau ir ypatingą skonį, vertinamą net didžiausių gurmanų. Yra šimtai receptų, menančių šimtametes tradicijas ir visai naujų, kaip šias žuveles galima skaniai paruošti. Bet jeigu ir nesate virtuvės guru, paprasčiausia jas pasūdę ir iškepę aliejuje netrukus laižysit pirštus. O jei patys tingite tuo užsiimti, artimiausioje kavinėje Jus tikrai jomis pavaišins.
Nuo ledo ir dar naktį
Svarbi, o gal ir svarbiausia šios žūklės detalė – žūklės vieta ir laikas. Stintos žvejojamos nuo ledo Kuršių mariose – unikaliame lagūnos tipo vandens telkinyje susiformavusiame maždaug prieš 5000 metų, bangų sunešto smėlio juostai Nemuno atšakų žiotis atskyrus nuo Baltijos jūros. Todėl žvejodamas vakarinėje marių pusėje visada prieš akis matai aukštas smėlio kopas, už kurių girdėti ūžaujanti jūra. Aplink stūkso Neringos nacionaliniam parkui priklausantys miškai ir yra tik keletas turistinių miestelių, kurių namelių šviesos ir mirksinčios švyturių akys leidžia susiorientuoti, kurioje marių vietoje esi. Apie šviesas kalbu ne šiaip sau – nors stintos su pertraukomis kimba ir dieną, visgi, geriausia jų žūklė laikas – valanda prieš sutemas ir kelios valandos po jų bei valanda prieš aušrą ir valanda po jos. Tad didžioji dalis žūklės vyksta nuo ledo naktį. Pabandykit įsivaizduoti – apribotas šviesos šaltinio ratas, virš galvos kabanti mėnulio pjautuvas ir mirguliuojantis žvaigždynas, dvelkiantis nuo jūros gaivus vėjelis ir žinoma, juoduojančios eketės ir ryškiaspalvių sargelių viršūnės. Kurios laikas nuo laiko nulinkstančių nuo žuvies kibimų.. Argi tai ne romantiška?
Nacionalinė manija su istorinėmis šaknimis
Sakote, baugu vienam naktį sėdėti ant ledo? Ne, nieko panašaus. Vienišas mariose tikrai nepasijusi. Mat stintų žūklė, kultinis lietuvių užsiėmimas nuo amžių amžinųjų, suvadina savaitgalio dienomis ant ledo keliasdešimt tūkstančių žvejų iš Lietuvos ir aplinkinių šalių, kurie išsidriekia kelių šimtų kvadratinių kilometrų plote. Ištisi palapinių miesteliai išdygsta ant ledo. Sužiba tūkstančiai švieselių. Rūksta griliai. Skamba tostai. Kartais ir dainos. Zuja pirmyn atgal žvejus vežiojantys vežėjai, darbuodamiesi beveik be poilsio. Tūkstančių tūkstančiai švieselių mirga kur tik pažiūrėsi. Ir tai trunka beveik visą laiką, kol tik ant marių laikosi patikimas ledas ir kol kimba stinta. O ji paprastai kimba, tik ne visur vienodai gerai, tad tenka jos paieškoti.
Tiesa, kartais, gaudant stintas, išgirsi keistą garsą – lyg kas vienodu ritmu muštų keistą būgną. Net gali pajausti vibraciją, einančią per ledą, jei tik sėdi netoli tokio nematomo „šamano“. Iš tiesų tai archainis stintų viliojimo metodas, vis dar naudojamas vietinių žvejų, kuriems leidžiama žvejoti tinklais.
Toks garsas atsiranda į eketę nuleidus, iš specialios medienos (dažniausia eglės), numatyto ilgio ir storio lentą, kurią vienodu ritmu ir amplitude muša specialiai išdrožtais pagaliais žvejys, dainuodamas stintų užkalbėjimo maldą – „stinta puki, stinta puki“. Sunku pasakyti, kaip tai vilioja stintas, yra visokių teorijų, tačiau kad tai veikia – pastebėta seniai.
Azartas garantuotas. Bet nusiteik paprakaituoti
Stintų kibimas paprastai yra ypač piktas, ypač jei žvejojama didžiausiu jų aktyvumo metu. Meškerės sargelis ( angl. – spring) suvirpa ir nulinksta žemyn. O jei nespėji pakirsti, dažnai net visa meškerėlė pašoka nuo ledo. Stintos visada užeina būriais, tad dažniausiai pamatai vaizdus, kai tolėliau pradeda kilnoti rankas kaimynystėje įsikūrę žvejai, o tada, žiūrėk, ir tavo meškerių sargeliai subanguoja. Stintos paprastai gaudomos keliomis meškerėmis, tad labai dažnai kibimas būna vienu metu iškart kelių meškerių. Jei stintų būrys ties tavimi užsilaiko ilgiau, dažniausiai apskritai žvejoji tik viena meškere, nes kitomis užsiimti nėra kada.
Poilsiu tokios žvejybos jokiu būdu nepavadinsi – kol būrys laikosi, nuolat strykčioji ant ledo, mostaguoji rankomis, trauki vieną žuvį po kitos ir vėl leidi meškerėlę. Nė nepajunti, kaip išpila prakaitas, o ilgiau taip pasidarbavus – paskausta visus raumenis ir nugarą... Bet tuo metu to visai nejauti, nes tave visiškai užvaldo azartas. Net ir grįžus į nakvynės vietą ar iškeliavus namo dar ilgai akyse stovi tie virpantys sargeliai, kitame valo gale spurdančios stintos ir naktinė romantika...
Svarbiausia – rasti žuvį
Stintų žūklės sėkmė prieštaringa. Vieni per vakarą išsėdi tik keliasdešimt žuvelių, kiti – kelis šimtus
Dažniausia to priežastis – vieniems pasiseka rasti didesnius stintų būrius ar jų migracijos taką, kitiems – ne. Stintos dažniausiai migruoja ten, kur yra koks dugno šlaitelis – nedidelis pagilėjimas ar atvirkščiai – kilimas aukštyn. Todėl, kad lengviau rastų tokias vietas, stintų žūklėje vis daugiau žvejų naudoja Deeper. Šis prietaisas pasitarnauja ne tik stebint dugną, bet ir ieškant pačių žuvų. Dienos metu dažnai stintos yra neaktyvios. Jų yra, bet kimba tik viena kita. Jeigu radai tokią vietą, kur Deeper rodo stintų susibūrimą – čia ir įsikurk. Ateis metas, kai jos suaktyvės ir kibs viena po kitos. O jei Deeper stintų toje vietoje nerodo – negaišk laiko. Šiuolaikinė technika tikrai padės pagauti daugiau.
Apie įrankius ir techniką. Stintos – nereiklios žuvys ir jokių ypatingų įrankių jų žūklei nereikia. Tiks pačios paprasčiausios žieminės meškerėlės su sargeliu, kurių rasime kiekvienoje žūklės parduotuvėje. Pagrindinis valas – 0,2-0,25 mm. Jo vynioti į ritelę daug nereikia, nes marios yra ganėtinai seklios ir žvejojama dažniausiai 2-4 m gyliuose. Valo gale tvirtinama sistemėlė, surišta iš 2-5 lengvų avižėlių su nemažais kabliukais, surištų ant trumpų 2,5-4 cm pavadėlių. Sistemėlės gale tvirtinamas svarelis arba blizgė. Lietuvos žūklės taisyklės leidžia vienu metu naudoti ne daugiau kaip 4 meškerėles arba ne daugiau kaip 12 kabliukų. Nors aš asmeniškai visada žvejoju tik su dviem, turinčiomis po 3 avižėles, pagaunu tikrai ne prasčiau. Sistemėles, žinoma, galima rištis ir pačiam (ant paties rištų visada smagiau gaudyti), tačiau patogiausia jas įsigyti jau surištas ir negaišti laiko. Kaip masalas, stintų žūklėje naudojami maži žuvų gabaliukai, kurių patogiausia prisipjaustyti dar būnant šiltai kambaryje. Būnant ant ledo gruma rankos. Vietiniai žvejai visada vertina šviežią kuojos ar kario gabaliuką, tačiau puikiausiai stintos kimba ir ant savo gentainių ar strimelių gabaliukų, kurių galima pasiskolinti iš grįžtančių nuo ledo meškeriotojų ar įsigyti parduotuvėje.
Gaudant stintas labai dažnai pasitaiko sulaukti vėgėlių kibimų. Tai stambios ir egzotiškai atrodančios archainės žuvys, sveriančios nuo 1 iki 3, o kartais – net ir 4 kilogramų, kurios naktimis medžioja stintas ir dažnai neatsisako ir žuvies gabaliuko ant blizgės ar avižėlės. Tokio monstro kibimas ant stintinės meškerės visada sukelia daug problemų ir kalną adrenalino, nes labai sunku būna tokią žuvį įprašyti į siaurą eketę. Tačiau jei kovą laimi – jautiesi, kaip neandartalietis, nudobęs mamutą... Tai papildoma dovana stintautojui.
Šaltis – ne brolis arba kaip pasiruošti
Taip sako senovinė lietuvių patarlė ir ji yra teisi. Susiruošus stintų žvejybai svarbu šiltai apsirengti, o keliaujant iki vietos – nesuprakaituoti, kad po to nebūtų šalta. Tam padės šiuolaikiniai „kvėpuojantys“ drabužiai ir vadinamasis kopūsto aprangos principas, velkantis kelis sluoksnius rūbų, kuriuos pagal situaciją gali nusivilkti ar apsivilkti. Ypač klastingas mariose yra vėjas, įsisiaučiantis dideliuose marių plotuose. Jeigu jo stiprumas neviršija 6-7 m/s – galima žvejoti be priedangos. Tačiau jeigu jis stipresnis – reikia pagalvoti apie palapinę (ją nesunku išsinuomoti) ar bent jau kažkokią užuovėją.
Kai ant ledo nėra sniego, vaikščioti juo gana pavojinga, nes visuomet yra tikimybė paslysti. Tam atvejui būtini specialūs spygliai, dedami ant batų ar juos jau turintys batai.
Na, ir žinoma – šiltas termosas su arbata ar kuo nors stipresniu ir pakankamai kaloringas maistas, suteikianti reikalingos energijos organizmui, ilgai būnant šaltyje.
Naktinei stintų žūklei būtina ant ledo pastatoma lempa, kurios šviesa vilios žuvį ir apšvies meškeres. Taip pat – ant galvos tvirtinamas prožektorius, telefonas su papildoma išorine baterija, ne tik poroje su Deeper atliekantis monitoriaus funkciją, bet ir padedantis prireikus išsikviesti vežėją parvežti į krantą.
Nuo sausio iki kovo
Stintų poledinė žūklė Lietuvoje prasideda Kuršių marioms pasidengus patikimu ledu. Tai pastaraisiais metais dažniausiai įvyksta sausio viduryje ar pabaigoje ir trunka iki kovo pradžios ar vidurio. Prieš atvykstant būtina pasidomėti, koks yra ledas, nes šiais laikas gamtos kaprizus sunku atspėti.
Patogią vietą nakvynei, maitinimo ir nuvežimo, o jei reikia – ir gidavimo paslaugas bei galimybę susikalbėti anglų, vokiečių ar rusų kalbomis bei naudotis visais kitais civilizacijos privalumais galima rasti Baltijos šalių turizmo Mekoje – UNESCO saugomoje Kuršių nerijoje. Jos gamtos grožis, senovinė architektūra ir išsaugotas autentiškumas nepalieka abejingų. Tarp žvejų populiariausi yra Preilos ir Nidos miesteliai, iš kurių žiemos metu, esant patikimam ledui, be pertraukos žvejus vežioja vežėjai. Jie taip pat daugiau mažiau nutuokia, kur yra didžiausi stintų būriai ir ten stengiasi nuvežti savo klientus. Kadangi stintų žūklės vietos dažniausiai būna netoli kranto – nuo kelių šimtų metrų iki 3 kilometrų – sportiniais sumetimais galima iki ten nueiti ir savo kojomis.
Galima į stintų žūklę keliauti ir iš žemyninės Lietuvos dalies. Kintuose, Ventėje, Rusnėje gausu tiek nuomojamų apartamentų, tiek žvejus vežiojančių žvejų. Gamta čia ne tokia graži, važiuoti iki stintų tenka kiek toliau, tačiau viskas čia yra pigiau. Nereikia derintis prie keltų, keliančių į Kuršių neriją grafikų.
Daugelis Lietuvos ir kaimyninių meškeriotojų be pabuvimo nors kartą ant Kuršių marių ledo ir be stintų žūklės net neįsivaizduoja žiemos. Tai yra nepakartojama, sunkiai apibūdinama žodžiais patirtis, liekanti visam gyvenimui. Nesu sutikęs nė vieno žmogaus, kuris pirmą kartą pagavęs stintų Kuršių mariose, kalbėtų apie jas be susižavėjimo. Tokia ta stintų žūklė Lietuvoje. Kartą pabandęs, negali pamiršti.
Dalius Rakutis