Latvijoje ir Šiaurės Lietuvoje balandžio mėnesį, ne ką mažiau nei Velykų, meškeriotojai laukia upėse pasirodančių žiobrių. Kaip pasakojo azartiškas žiobrių meškeriotojas pasvalietis Dainius Šaučiūnas, Velykos ir žiobrių pasirodymas upėje dažnai sutampa, tad prie upės skubama kartais tiesiai nuo šventinio stalo. Tiesa, šiemet, gal dėl to, kad buvo ankstyvos Velykos, masinio žiobrių kibimo jų metu nebuvo – žuvys pradėjo kibti tik po savaitės.
Kylančiais žiobriais pirmiausia džiaugiasi Latvijos žvejai – pirmosios žinios apie kimbančias „vimbas“ lietuvių žvejų ausis pasiekia iš Bauskės, o po kokios savaitės žiobriai pasirodo jau Lietuvoje, Nemunėlio upėje. Kitą savaitgalį jau rankom trina Mūšoje, ties Saločiais susibūrę Šiaurės Lietuvos meškeriotojai ir jų svečiai, sugužėję iš visos Lietuvos. Su kiekviena diena, šiltėjant orams, žiobriai vis toliau sklinda po Mūšos upę ir puikia kimba iki pat jų draudimo pradžios, gegužės 15 dienos.
Kodėl ši žuvų žūklė sutraukia žvejus į šiuos kraštus iš visos Lietuvos, atspėti nesunku. Žiobris yra stipri jūroje užaugusi žuvis, aršiai besipriešinanti užkibus, o kadangi kova dažniausiai vyksta stiprioje srovėje, ji būna dar įspūdingesnė. Į šiaurės Lietuvą iš Lielupės atplaukiantys vadinamieji „latviški“ žiobriai paprastai būna gerokai stambesni nei migruojantys jų gentainiai Nemuno baseino upėse. Vidutinis Mūšoje pagautas žiobris paprastai sveria bent pusę kilogramo, tačiau dažnai pasiseka rasti ir dar stambesnių – 700-800 g, o kartais ir apie kilograminių egzempliorių.
Kita nemažiau svarbi priežastis, kodėl žvejai dėl šių žuvų pameta galvą – žiobriai paprastai migruoja ir laikosi dideliais būriais, tad vienos žūklės metu jų gali pagauti daug ir jų žūklės procesas yra rezultatyvus ir labai azartiškas.
Vieni žiobrius mėgsta gaudyti fideriais, kiti – plūdinėmis meškerėmis. Dainiaus nuomone, smagiausias ir efektyviausias įrankis žiobrių žūklėje, bent jau žvejojant Mūšoje, yra plūdinė meškerė. Ypač kai vanduo sušyla ir žiobriai aktyviau reaguoja į srovės nešamą masalą. Būtent su plūde gali operatyviau patikrinti didesnį upės plotą, parinkti tinkamiausią masalo slinkimo dugnu su srove greitį, į kurią žuvys reaguotų geriausiai. Šių žuvų žūklei nereikia kažkokių didelių subtilumų – užtenka 4,5-5 metrų šmaikštesnio meškerykočio, sunkesnių – 6-10 g plūdžių, kabliukų ar avižėlių su keliomis musės lervomis (uodo trūklio lervos, mėgstamiausios tarp žvejų Nemuno baseino upėse, čia visiškai nepasiteisina). Bei, žinoma, jaukų. Be jauko žiobrių žūklėje šiuose kraštuose nė nesirodyk. Gausus jaukinimas padeda išlaikyti žiobrių būrį vietoje, bet, ko gero, ne todėl, kad žuvis juo maitintųsi, bet veikia dėl kvapo, galbūt pasikeitusios dugno spalvos. Svarbiausia žiobrių žūklėje, dėl ko sutinka visi juos gaudantys – surasti keliasdešimties kilometrų upės ruože žiobrių būrius, kurie, ne paslaptis, nebūtinai ilgai stovi vienoje vietoje.
Dainius pataria ieškoti sraunesnių ir seklesnių – 1-1,5 m. gylio upės ruožų, turinčių kietą ar kietesnį dugną. Žvirgždą, akenis, molį su žvirgždo ar smėlio priemaišom. Įlankos, duobės, kur srovė lėtesnė ar visai sustoja šiuo požiūriu nėra įdomios. Kuo upės vanduo labiau slūgsta, srovė lėtėja – tuo žuvys labiau ieško sraunesnių vietų, kur, tikriausiai, atėjus laikui ir nerš. Tad pirmiausia dairykitės srovės ir ją bei nelygų kietą dugną išduodančių raibulių.
Tokios vietos paprastai būna upės „tiesiojoje“, tačiau tai nereiškia, kad žiobriai bus išsirikiavę per visą jos ilgį. Greičiausia jie būriuosis tik kažkokiame keliolikos ar keliasdešimt metrų ruože. Tad jei nekimba – verta eiti krantu tolyn, kol pavyks nustatyti, kur tiksliai stovi šių žuvų būrys ir užsiimti, (prieš tai blaiviai įvertinus vėjo stiprumą ir kryptį) „teisingą“ poziciją, kuri leistų patogiai prilaikyti plūdę ir masalą ten, kur laikosi šių žuvų būrys.
Ankstyvą rytą ar vakare prieš sutemas žiobriai dažnai patys išduoda savo buveines, pasirodydami vandens paviršiuje, kartais net iššokdami. Kitu laiku irgi verta stebėti upę – ypač vėliau, artėjant draudimui žiobriai pradeda vartytis – prieš saulę matosi tokie ryškūs blykstelėjimai- atspindžiai nuo žuvies žvynų, išduodantys, kur laikosi šios žuvys.
Papildant Dainių verta paminėti, jog kietesnį dugną ir svarbiausia, patį žiobrių būrį galima susirasti pasitelkus Deeper‘į – tai sutaupys nemažai laiko, tačiau, kad tą daryti efektyviau, reikia atsižvelgti į kelis niuansus. Pirma – kadangi greičiausia teks ieškoti žuvies iki 2 metrų, naudojant tokius prietaisus kaip Deeper PRO+ geriau įsijungti plačiausią spindulį, kuris veikia maždaug nuo 1,3 m gylio. Jeigu žuvis bus prisispaudus prie dugno – ją rodys be problemų, tačiau jei pakilus į aukščiau – echolotas šiose sąlygose gali jos nefiksuoti. Iš to kartais gimsta nuomonės, jog echolotai esą kažkodėl žiobrių nerodo. Šiuo atveju kalti yra ne patys žiobriai – Deeper‘is fiksuoja kaip ir kitas žuvis, o mažas gylis. Tad jei echolotas užfiksavo tik vieną ar keletą žuvų, papuolusių į jo apžvalgos lauką –tai nereiškia, kad žuvies toje vietoje yra mažai.
Deeper CHIRP+, pradedantis rodyti nuo mažesnių gylių, šioje situacijoje rodys žuvį daug geriau. Patartina naudoti vidutinį spindulį, jautrumą nustatyti apie 80%. Vaizdas, jeigu aptikome didelį žiobrių būrį kiek gilesnėje vietoje, gali būti panašus į šį.
Žiobrių žūklėje pageidautinas mobilumas – beveik verta dažnai keisti vietas ir aktyviai ieškoti judančių žuvies būrių.
Žiobrių žūklė yra sezoninė ir ne vienas meškeriotojas be jos net neįsivaizduoja pavasario. Tad net jeigu gyveni atokiau – šiuo metu verta skirti nors vieną dieną pasisvečiavimui Šiaurės Lietuvoje, nuvažiuoti pasigrožėti bundančia gamta ir pasimėgauti plūdės niurktelėjimais bei dvikovomis su atėjūnais iš jūros – žiobriais.