Šiųmetinė žiema palepino mus visus – žiemos žūklės mėgėjus, leisdama pasidžiaugti beveik du mėnesius besitęsiančiu sezonu. Po pernai metų „abstinencijos“ tai buvo didelė dovana, kad ir su judėjimo apribojimais, tad ją išnaudojome kiekvienas, kaip gebėjome. Ne vienam poledinės žūklės sezonas susidėjo iš dviejų etapų – ešerių ir lydekų gaudymo blizgėmis ir švytuoklėmis, kuris daugeliui buvo tikrai neblogas, bet, deja, baigėsi prasidėjus lydekų draudimui ir sumažėjus ešerių aktyvumui. Ir ešerių bei baltos žuvies paieškų su aviža pavasarėjant. Šis etapas, atrodo, buvo sunkesnis, tačiau leido atrasit nemažai dalykų. Apie šiuos atradimus ir norime pasidalinti.
Ar žinote, kada daugiausia išmoksti? Tikrai ne tada, kai žuvys kimba gerai, kai trauki jas pasišvilpaudamas vieną po kitos ir įsivaizduoji, kad esi labai kietas žvejys. Ne, tobulėji daugiausia tada, kaip įprastinės taktikos nebeveikia, įdedi daug pastangų, o žvynuotosios ten, po ledu, atrodo tyčiojasi iš jų ir tavęs paties. Gal kažkoks mažiau azartiškas žvejys tokiais atvejais išmintingai kapituliuotų – na nekimba, tai nekimba, atvažiuosiu kitą kartą, kai kibs... Tačiau mums, prisiekusių meškeriotojų padermei, tai būna lyg raudonas skuduras buliui, užvedantis eiti iki galo ir trūks plyš pagauti.
Kas yra sunki žvejyba nuo ledo pavakarėjant? Ogi dienos, kai įkišęs Deeper į eketę matai viduriniuose vandens sluoksniuose, o kartais – net ir arčiau ledo susispietusią žuvį. Lyg siena ji stovi tam tikrose vietose ir, rodos, nejuda. Pakeiti aibes avižų, jų virpinimo būdų, o „atsiliepimo“ kaip nėra, taip nėra, neskaitant keleto, matyt, iš smalsumo kimbančių nedidelių ešeriukų ar amžinai alkanų pūgžlių. Arba vienos dviejų atsitiktinių didesnių žuvų, kurios užkimba kažkaip atsitiktinai, be aiškios sistemos. Šįmet į tokias situacijas mūsų komandai teko papulti ne kartą ir ne du, tad pasidalinsime trimis sprendimais, kurie mums davė šiokių tokių apčiuopiamų teigiamų rezultatų.
1. Nors prastas žuvies nusiteikimas tą dieną paprastai vyrauja visame telkinyje, tačiau galima, padirbėjus ledgrąžčiu ir Deeper, surasti kiek aktyviau nusiteikusį žuvų būrelį. Ar greičiau pavienes žuvis, kurios, matyt, užsimano kažko perkąsti, kol pagrindinė žuvų masė „medituoja“ viduriniuose vandens sluoksniuose. Tokias situacijas parodo echolotas – tirščiausia žuvų masė rodoma ekrane pakibusi viduryje, bet viena ar dvi žuvytės trumpam laikui nusileidžia žemyn. Jeigu pataikei tuo metu nuleisti avižą – dažnai iškart sulauki ryžtingo kibimo. Na, itin retais atvejais – dviejų.
Tada gręži ir ieškai toliau. Tiesa pasakius, tai yra gana kruvinas ir nedėkingas, tačiau šiokių tokių rezultatų duodantis darbas. Gręži, skanuoji kas po ekete, jeigu pamatai – staigiai leidi masalą ir kartais trauki žuvį.
2. Antra taktika yra priešinga – išlaukti žuvies aktyvumo. Žuvies, ypač taikios, fiziologija tokia, kad ji nors kartą per dieną turi kažko užėsti. Todėl kiek besiožiuotų – vis tiek bus kažkokia valanda X, kada ji pakils kimšti pilvų. Tad apsigręžiojęs ekečių ir echolotu susiradęs vietą, kur tirščiausia žuvies, galbūt net pajaukinęs vieną kitą tokią eketę smulkiomis uodo trūklio lervomis – „džokeriu“ ar biriais jaukais, užsiimi naujų vietų paieškomis, mokaisi išvirpinti nematytas avižėles. Ir laikas nuo laiko sugrįžti į paliktas eketes patikrinti, ar dar nepasikeitė žuvų nuotaikos.
Ypač tą verta daryti, jeigu gamtoje vyksta kažkokie ženklesni pokyčiai: pavyzdžiui, šviečiant saulei užslenka debesys, arba atvirkščiai – pro apsiniaukusį dangų švysteli saulutė. Tokie pokyčiai dažnai, kad ir trumpam laikui išjudina neaktyvią žuvį. Kartais, jei nekimba ryte – verta pervažiuoti į kokį kitą, dažniausiai mažesnį vandens telkinį, kur žuvies aktyvumas parastai yra didesnis, tik laimikiai smulkesni. O sugrįžti čia vakare.
Pavasarį ypač dažnai pasitaiko trumpai, bet labai efektyviai sužvejoti temstant, kada dauguma žvejų jau būna nulipę nuo ledo. Kauno mariose ir kituose didesniuose vandens telkiniuose jau kuris laikas didžiausi karšiai, plakiai ir žiobriukai yra gaudomi naktį.
3. Trečias metodas – tai visgi laukiant tos valandos X bandyti priversti tą inertiškai ir nejudančią žuvies masę kažkaip reaguoti į masalą. Tai pats įdomiausias, nors ne visada sėkmingiausias būdas. Žuvis – smalsus padaras, todėl net ir nebūdama alkana paprastai kažkaip reaguoja į judančius vandenyje objektus. Gaudydamas su echolotu įpranti stebėti ekrane tiek skęstantį ar virpinamą masalą, tiek ir žuvų elgseną. Keiti avižas, kėlimo tempą, virpinimo intensyvumą ir vis tiek pastebi, kad į vieną ar kitą veiksmą būna atsakas. Žuvis arba kyla paskui jį, ar leidžiasi.
Dažnai per sargelį jauti labai atsargius virptelėjimus – tarsi kažkas akimirkai prisiliečia prie masalo. Kuo daugiau patiri tokių prisilietimų – tuo gali būti tikresnis, kad tavo avižėlė ar atrastas virpinimo intensyvumas paskatino jos smalsumą.
Žvejai dažnai įsivaizduoja, kad tokius vos pastebimus virptelėjimus sukelia vėjas ar kimbanti kažkokia smulkmė. Netiesa – tokiais atvejais pasitaiko įkirsti ir puskilograminių ešerių, ir panašaus augumo kuojų. Todėl prasmingiausia apsistoti ties keliomis „skaniausiomis“ avižėlėmis ir tobulinti žaidimą jomis, bandyti išgauti subtiliausius judesius, kol sulauksi kibimų ir suviliosi vieną kitą gražesnę žuvį, greičiausia tapusią ne alkio, o smalsumo auka.
Tai tęsis tol, ko ateis valanda X ir suaktyvėjusios žuvys pradės kibti įprastai arba... kol užteks kantrybės ir užsispyrimo. Būna visaip, bet pasikartosime – pačios kibiausios avižėlės ir virpinimo technika gimsta būtent tokiomis dienomis, todėl jų nurašyti į nesėkmingas jokiu būdu negalima...