Gamtos ženklai. Pirmasis vasaros mėnuo pasitinka karščiais, akį rėžiančia suvešėjusių žolynų žaluma ir ilgomis kaip amžinybė dienomis. Vandenyje, o ypač upėse, gyvybė virte verda, todėl dabar puikus metas įgusti stebėti vandenį. Jei paviršiuje matote dešimtis nedidelių ratiliukų – tai visa ėdančios aukšlės, niekam mažam neleidžiančios praplaukti pro šalį. Kai pakrantės žolynuose ar rėvos pradžioje nuvilnija galingas ratilas – tai šapalas stvėrė praradusį atsargumą vabzdį. Jo giminaitė meknė kur kas kuklesnė – išsiduoda tik nedideliu sūkuriu paviršiuje. Vis dėl to, niekas neprilygsta didžiausiam upės chuliganui salačiui – jo uodegos smūgis sklaidant aukšlių būrius, kaskart užklumpa netikėtai ir priverčia krūptelti. Nebent upių karalius šamas gali jam prilygti, kai temstant išplaukęs į seklumą lyg koks siurblys pradeda siurbti į savo nasrus mailiaus būrį.
Kokios žuvys kimba? Žvejų pasaulyje sujudimas – baigėsi ilgai lauktas starkių žūklės draudimas. Šimtai katerių, valčių plūstelėjo į tvenkinius, ežerus ir upes su vienu tikslu – pajusti tą piktą starkinį bumt. Pailsėję ir išbadėję sterkai kiek primiršo atsargumą ir atakuoja šokdinamą guminuką ar traukiamą voblerį itin nuožmiai net vidurdienį, jeigu tik pataikai jo dydį ir spalvą. Žinoma, ilgai taip nesitęs – po poros savaičių vandens vilkai kiek nurims, maitinsis tik tam tikromis valandomis ir tam tikrose vietose.
Kokios žuvys kimba?
Ežeruose gyvenimas nusistovėjo toks, koks bus iki pat rudens: daugelis žuvų užsiėmė įprastas vietas ir maitinasi daugiau mažiau nuspėjamu grafiku. Amžinai išbadėję lynai, jų kompanionai stambūs karosai linkę išlysti iš žolynų ir pasmaguriauti žvejo siūlomais skanėstais temstant, naktį ir paryčiais. Karšiai ne tokie „pelėdos“, tačiau kai kuriuose vandens telkiniuose ir jie dažnai teikia pirmenybę tamsiajam paros metui. Gal tik patys didieji – „auksinės keptuvės“ sveriančios per 3 kg dažnai nustebina kibimu viduryje dienos, per patį karštį. Na, ir raudės su dideliu noru siaučia dieną – kitu atveju visada šiuo metu verta rinktis žvejybą naktį.
Nėra nieko smagiau, kaip parymoti šiltą birželio naktį su meškere kur nors ant liepto paežerėje, pasiklausyti nakties garsų ir žiūrėti į dievišką plūdės su šviesele šokį mėnesienoje. Kol vieni savo paparčio žiedo ieškos miškuose, mes, žvejai, jį rasime ežero platybėse.
Draudimai ❌
Žiobriams – iki birželio 15 d.
Otams Baltijos jūroje – iki liepos 31 d.
Siauražnypliams vėžiams – iki liepos 15 d.
Nuo š. m. gegužės taip pat draudžiama žvejoti skrituliais ir kitais panašiais, prie meškerės nepritvirtintais ir be priežiūros paliekamais įrankiais.
GERIAUSI LAIMIKIAI
Karolis
Jonas
Gabrielius
Aleksas
Mėnesio profesionalų patarimas
Deeper patarimas. Ilgi birželio vakarai ir trumpos naktys – pats geriausias laikas susikauti su viena stipriausių mūsų vandenų žuvimi – lynu. Juo labiau, kad tam nereikia nei ypatingų vandens telkinių – lynų yra beveik visuose ežeruose, senvagėse, upių įlankose ir daugelyje tvenkinių, nei žūklės įrankių – pakaks tvirtesnės plūdinės meškerės su rite, 0,22-0,25 mm monofilamentiniu valu, lengvesnių 1,5-3 g plūdžių, prie kurių galėtume pritaisyti cheminį „šviestuką“. Na, ir pasiruošti pavadėlių atsargos su 4-8 nr. storesnės vielos kabliukais bei patogų graibštą.
Pirmiausia – vieta. Jeigu netoliese yra kažkoks lieptas ar vieta, kur dažnai žvejai jaukina karšius – didelė tikimybė, kad čia sukiosis ir lynai. Tokiose vietose žuvys įpranta rasti kažko skanaus. Čia reikia susirasti „išraiškingesnę“ vietelę: 5-15 m atstume ir ne toliau kaip per metrą nuo vandens augalijos. Ten ieškokite plokščio dugno ir ne pernelyg uždumblėjusio taško – jį lengvai surasti padės Deeper sonaras. Taip pat būtina įvertinti kad ten pat (o ne į žoles!) pavyktų tiksliai permesti ir sutemus.
Pradėti žvejybą geriausia gerokai iš anksto, pajaukinus šutintais žirniais, kukurūzais ar kitu stambesniu jauku. O prieš sutemas – pasiūlant ir kvapnesnio smulkaus jauko, į kurį pravartu įmaišyti lynų daugelyje vandens telkinių taip mėgstamos juodos duonos. Po kurio laiko jau galima užmesti ir meškerę, siūlant lynams ant kabliuko suvertą stambų muslervių kuokštą, naktinį slieką ar daug mėšlinukų. Nereikia stebėtis, kad pirmas valandą-dvi toje vietoje kibs raudės, kuojos ir kita smulkmė. Tai normalu, turėkite kantrybės – tai geras laikas „atmušti“ ranką – tiksliai užmesti ir laiku pakirsti. Dar labiau sutemus ir atplaukus lynams smulkmės kibimas liaujasi – tai geras ženklas, kad tuoj prasidės kažkas įdomesnio. Lynai, priklausomai nuo telkinio ir laiko, kimba skirtingai – vienur iškart traukia plūdę į šalį, kitur ilgai žaidžia su masalu, kartais iki 10-15 minučių. Tačiau bet kuriuo atveju pakirsti ar pajutę klastą, stengiasi lysti į šalia esančias žoles ir prireiks geros reakcijos bei šaltų nervų (o kartais tiesiog sėkmės) norint jiems to neleisti.
Jeigu nepasisekė ir žuvis laimėjo, per daug nesigraužkite. Persiriškite pavadėlį ir po kurio laiko vėl sulauksite kibimo – lynai visada plaukioja būriais. Svarbiausia sėdėti tyliai ir netrepsėti, nešviesti prožektoriais į vandens pusę. Jeigu sugalvojote papildomai jaukinti – stenkitės įmesti kelis maždaug stalo teniso kamuoliuko dydžio jauko rutuliukus, kad jie pliumptelėtų vandenin kuo tyliau.
Lynų kibimas retai kada trunka visą naktį – dažniausia pora valandų po sutemų ir auštant, tad galima sau leisti pora valandų snūstelėti krėsle, kad kita diena būtų lengvesnė. Kartu su lynais toje pat vietoje dažnai pasitaiko pagauti stambių karosų bei karšių.