Kauno marios – antras pagal didumą Lietuvos vandens telkinys, prie kurio atvažiuoja meškeriotojai iš visos Lietuvos. Šalia amžinų konkurentų vilniečių ir kauniečių čia visada rasi kolegų iš Dzūkijos pusės, išgirsi panevėžietišką šnektą. Ypač daug žvejų marių krantus nugula tada, kai „eina“ marių karosai. Tada surasti vietą, kur galėtum įkišti nosį nejausdamas „draugiško peties“ – misija ne iš lengvųjų. Antras dalykas, kuris mane iki tol su keliomis išimtimis atbaidydavo nuo karosų žūklės mariose – tai, kad jie prie kranto per metimo atstumą priartėja ir kimba dažniausiai naktį. O naktį aš mėgstu miegoti.
Bet vieną dieną, prieš kokius septynis metus, bičiulis Arvydas, įkvėptas savo draugų iš Dzūkijos, pasiūlė pabandyti pažvejoti karosų dugnine iš valties ties Arlaviškėm – ir tapau didžiu Kauno marių karosų žūklės iš valties fanu dėl kelių paprastų priežasčių:
- Didesnis mobilumas ir neribota erdvė. Žvejodamas su valtimi tu randi žuvies, o ne lauki, kad žuvis tave surastų. Turėdamas Deeper‘į, paplaukiojęs iš vienų gylių į kitus, susirandi didesnius karosų būrius ir gaudai tikslingai ten, kur jų daugiausia. Jeigu laimikiai netenkina – sakykime, kimba tik mažesni (iki 300 g) karosiukai ar erzina plakiai – visada gali pakelti inkarą ir paieškoti kitur. Žvejojant nuo kranto tokio pasirinkimo neturi.
- Geresnis efektyvumas. Gaudant nuo marių kranto laimikiai būna įvairūs – kartais tikrai pagauni gerai, bet neretai per naktį išsėdi tik keletą karosų, ir nebūtinai pačių didžiausių. Gaudant iš valties per visus metus tik kartą pavyko grįžti su keliais karosais – dažniausiai per tris ar keturias valandas sugauni keliolika ar keliasdešimt žuvų ir atsižvejoji iki soties.
- Sidabriniai karosai gilesnėse vietose puikiausiai kimba dieną – net nereikia keltis anksti ryte, tad puikiausiai gali išimiegoti ir sekančią dieną po žūklės jaustiesi gerai.
- Didesnė žuvų įvairovė. Gaudant karosus beveik visada pasitaiko pagauti 300-700 g karšiokų bei vieną kitą stambų 1-2 kg lyną. Nekalbu apie plakius ir kuojas - nuo jų dažnai tenka bėgti. O karpiokų kažkodėl per tuos metus nepapuolė – gal vietos ne tos ar netinka sistemėlė.
- Sėkminga žvejyba tęsiasi iki vėlyvo rudens. Jeigu gaudantys nuo kranto žvejai maždaug nuo liepos vidurio pradeda skųstis prastėjančiu kibimu, tai, artėjant rudeniui, gaudant iš valties kibimas yra stabilesnis ar netgi, sakyčiau, gerėjantis. Smagu, kad rudeniop vis dažniau papuola stambesnių lynų. Paskutinę karosų žvejybą mariose turėjau, jeigu neklįstu, spalio 20 dieną, bet yra kas gaudo ir pagauna net lapkritį. Visa tai galima paaiškinti paprastai – artėjant rudeniui, žuvys lenda į vagą, kuri nėra lengvai pasiekiama nuo kranto aukštutinėje marių dalyje. O iš valties gali.
Kur ieškoti karosų ir kuo vadovautis, naudojant Deeper‘į?
Žinoma, kaip ir kiekvienoje žūklėje, yra niuansų, kuriuos reikia žinoti norint gerai pagauti.
Marių plotai dideli, žuvys nestovi vienoje vietoje, tad karosų būrius reikia rasti. Žvejojant bet kur gero rezultato tikėtis naivu. Aš naudoju Deeper‘į, kurio pagalba paprastai pavyksta atskirti, kur plaukioja plakiai ar karšiokai, o kur – karosai. Karosų būriai paprastai nebūna dideli – juos rodo kaip keletą vidutinio dydžio ar didesnių simbolių išsimėčiusių arti dugno, tačiau skirtinguose gylio horizontuose. Tuo tarpu užtikus plakių ar karšiokų būrį, rodomų žuvų būna tiršta ir jos susispietę kažkuriame viename vandens sluoksnyje. Vasarą (liepą-rugpjūtį) karosai dažniausiai tupi 3-5 m gyliuose, rugsėjį – 5-7 m, o vėliau – jau pačioje vagoje.
Jeigu pradėjus žvejybą per pusvalandį užkimba tik plakiai ar kuojos – geriau iš karto keisti žūklės vietą.
Nepakeičiamasis „karosų žudikas“
Karosų gaudyme iš valties didelį vaidmenį vaidina dugninės meškerės sistemėlė. Vienareikšmiškai efektyviausia yra dviejų-trijų mažų šėryklių, sumontuotų su atskiru svareliu, sistemėlė su prie šėryklėlių pririštais trumpais, 3-5 cm pavadėliais, kurią rusų žvejai vadina „karosų žudiku“. Ši sistemėlė (primityvesnis „method“ sistemos variantas), gaudant karosus iš valties yra kelis kartus efektyvesnė nei klasikinė fiderio versija. Iš jaukų, bent jau ką bandžiau, geriausiai veikia lenkiškas marcipano kvapą turintis žalias jaukas. Masalai – dvi-keturios musės lervos, kartais pūstas kvietys, o rečiau - perlinė kruopa. Kabliuko smaigalį būtinai reikia palikti atvirą, nes siurbdamas iš šėryklėlės jauką karosas dažniausiai įsiurbia ir kabliuką, ir pasikerta pats. Kitu atveju turėsime daug tuščių kibimų.
Inkaravimosi ypatumai ir kitos svarbios smulkmenos
Labai svarbu šiai žūklei gerai pasiruošti. Visų pirma - turėti bent du, o dar geriau tris ne pačius lengviausius inkarus su atskiromis virvėmis, kurių pagalba pavyktų užsiinkaruoti taip, kad valtį kuo mažiau blaškytų vėjas ir srovė. Tai labai svarbu gaudant iš valties dugnine, nes kitu atveju bus sunku pastebėti kibimą arba judanti valtis baidys žuvis, tampydama po dugną užmestą šėryklėlę. Pasiimti į valtį sudedami krėslai leis komfortiškiau sėdėti kelias valandas, o pritvirtinti meškerių laikikliai – patogiau padėti meškeres. Kiek bandžiau, šiai žūklei patogiausi man pasirodė 2,4-3 m. ilgio fideriai, kurių užmetimo testas – 10-50 ar 20-60 g.
Aprašytu metodu dažniausiai žvejoju aukštutinėje Kauno marių dalyje, kur yra didžiausia sidabrinių karosų koncentracija bei yra šiokia tokia srovė ties Kruoniu, Arlaviškėm ir Dabintos sala. Jeigu dar nebandėte, pabandykite ir tikiu,kad būsite maloniai nustebinti.
Dalius Rakutis