Pirmosios pavasario lydekų žūklės visada kelia didelių lūkesčių, tačiau realybėje nutinka visaip: būna ir pergalių, bet pasitaiko ir nusivylimų. Tokia jau yra ta žūklė ir nieko čia nepadarysi – reikia į tai žiūrėti filosofiškai. Kad nesėkmių būtų mažiau, pasinaudokime spiningautojo sportininko Vytenio Pranckevičiaus patirtimi apie lydekų žūklę spiningu iškart po jų neršto ežeruose ir užtvankose.
„Seniau pirmosioms pavasario žūklėms visada rinkdavausi pačius mažiausius ir sekliausius vandens telkinius, kur lydekos atsigauna po neršto greičiausiai, tačiau jau senokai nebebijau lįsti ir į didesnius ežerus. Mat tokiuose vandens telkiniuose visada yra didesnė tikimybė pagauti kažką gražesnio. Nors tenka pripažinti, kad ir ten šiuo metu dažniausiai širdį nudžiugina nedidelių ir vidutinių lydekų kibimai. Monstrų laikas paprastai ateina kiek vėliau, kada vanduo stipriau įšyla ir prasideda karpinių žuvų nerštai – didelės lydekos tada susirenka iš viso ežero jų pamedžioti į pakrantes.
Pavasarį ieškodamas ežere lydekų paprastai vadovaujuosi bent keliais dalykas. Vienas iš jų – kliautis namų darbais, t.y. seniau, kad ir vasarą ar rudenį susipiešta dugno batimetrija, ieškant tirščiausiai prižėlusių vandens telkinio vietų, povandeninių salų, seklumos liežuvių. Tokios vietos dabar daugiausia žada.
Antras svarbus orientyras – tai faktinė vandens temperatūra, kurią rodo sonaras. Visada ieškau šilčiausio vandens plotų. Esu pastebėjęs, kad net pusės laipsnio skirtumas gali padėti atrasti auksinę vietą.
Trečias ženklas, išduodantis lydekų buveines – kylanti dugno augalija. Atrodo dvi identiškos įlankos ar sėkliai, panašus gylis, dugnas, bet vienur jau stiebiasi vandens lelijų, kitų augalų stiebai, o kitur kažkodėl dar ne. Nevisada pavyksta tai pamatyti vizualiai – tie stiebai pradžioje dar nebūna išlindę aukštai, bet pažaidus su sonaro nustatymais juos nesunkiai galima pamatyti. Ten, kur yra nors kiek augmenijos – ten paprastai prietaisas rodo ir mailius, ir jo ganytojas lydekas.
Ketvirtas orientyras – dugno struktūra. Blogiausias variantas lydekaujant pavasarį – tiesiog kietas ir plikas dugnas. Lydekai čia nėra kur slėptis ir ji čia nesilaikys – nebent praplaukdama iš vienos slėptuvės į kitą. Pavasarį tikslingai ieškau tokio dugno, ant kurio, kaip juokauju, būtų užtepta nors kiek sviesto – vandens žolių kilimo ar bent pavienių žolių kupstų. Jeigu kažkur čia dar sukinėjasi ir mailiaus būrelis – tikimybė rasti čia lydeką labai didelė. Beje, pačios lydekos sonaras gali ir nerodyti, jeigu ji bus įlindus į tą kupstą, tačiau tokių vietų praleisti nepatikrinus negalima.
Yra lokalių vietelių, kaip sakau – su garantija. Viena iš tokių vietų pavasarį – užpelkėjusios ežerų vietos, kur virš vandens pasvirę krūmai ar nendrės suformuoja vadinamąjį balkoną, po kurio lydekos visada mėgsta slėptis. Kartais išlenda kokia dugno anomalija – pavyzdžiui, kai visą dugną dengia vandens samana ar kitų žolių kilimas, bet jame yra keletas kieto dugno akių. Ta akis gali būti nedidelė – vos 1 kv. m ploto, bet to užtenka, kad čia galėtų slėptis nebūtinai pati mažiausia lydeka.
Jeigu diena saulėta, labai vertinu šešėlius. Masalą traukiant ties jų riba, kai jis tai įplaukia į šešėlio zoną, tai iš jos išeina, sublyksi, lydeką išprovokuoti atakai daug lengviau, nei ten, kur apšvietimas nesikeičia.
Minėjau geriausias vietas, tačiau yra ir tokių, kurios išoriškai, ypač stebint ekranėlyje atrodo labai gražiai, tačiau ten tik gaištume laiką. Viena iš tokių – pernykščių pūvančių žolių zonos, skleidžiančios nemalonų kvapą.. Smirda jos mums – matyt, smirda ir lydekoms. Jeigu žvejodamas tokių žolių ištraukei – geriau iškart plaukti kažkur kitur. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie pūvančius pernykščius lapus ir šakas. Pavasarį ešerį tokioje vietoje dar gali rasti, bet ne lydeką.
Kalbant apie patį lydekų spiningavimą šiuo metu – nepritariu populiariai nuomonei, kad lydekas pavasarį reikia gaudyti mažesniais masalais. Gal trejetą metų gaudau jas taip pat kaip ir rudenį – 16-18 cm ar didesniais vobleriais ir džerkais. Ir tikrai pagaunu, kaip minėjau, įvairaus dydžio žuvų. Manau, kad didelio masalo judesius lydeka pajaučia iš toli, galbūt veikia ir vadinamoji energetinė teorija – žuvis apskaičiuoja, kad jai labiau apsimoka vytis ar atakuoti didelį grobį nei mažą.
O štai masalą dažniausiai vedu labai lėtai. Vieną kitą kartą voblerį gali trūktelti ir stipriau, bet būtinai tada reikia daryti ilgesnę pauzę, kad masalas pakibtų vandenyje ar pradėtų lėtai kilti aukštyn. Šiuo metu lydekos kaip niekad dažnai lydi masalą, bet jo neatakuoja arba kibdamos, atrodo, kažkodėl į jį nepataiko. Arba netgi atakuoja jo šešėlį – paskutinėje žūklėje teko tai matyti kelis kartus. Kai gaudai skaidriame vandenyje – labai smagu stebėti šį aptingusios lydekos katės-pelės žaidimą su masalu.
Šiuo metu gaudant ežeruose man veiksmingiausi dviejų spalvų masalai. Arba idealiai imituojantys kažkokią tikrą žuvelę – ešerį ar kuoją, arba visiški provokatoriai – salotinės ar oranžinės spalvos. Reikia turėti ir vienų, ir kitų. Kažkokie tarpiniai variantai kažkodėl suveikia rečiau.
Ką galiu patarti kiekvienam, tokiu laiku bandančiam gaudyti lydekas spiningu, tai turėti kantrybės masalą vesti atidžiai iki pat valties, nepaskubėti jo ištraukti. Nemažai lydekų atakų, net ir žvejojant labai skaidriame vandenyje, būna vos keli metrai prie valties, kai masalą lydėjusi žuvis visgi pasiryžta jį atakuoti.“
Mūsų patarimas. Ieškant lydekų tose vietose, kur iš dugno stiebiasi vandens augalų stiebai, geriau išjungti žuvų ikonėlių funkciją, kuri gali klaidingai įvertinti tokį objektą, kaip žuvį. Stebint arkas, paprastai yra aiškiau, kur plaukia žuvis, o kur – lelijos pumpuras ar kitas tarp dugno ir paviršiaus esantis nejudantis objektas.