Kuba visuomet garsėjo ne tik savo autentiška kultūra, įspūdinga gamta, bet ir kaip šalis, traukianti žvejus iš viso pasaulio. Kas nėra skaitęs Ernesto Hemigvėjaus „Senio ir jūros“ ir nors trumpam nepasvajojęs paplūduriuoti valtelėje kur nors netoli Havanos, laukiant gyvenimo žuvies kibimo. Vis dėl to, mus čia atvedė ne jūrinė žūklė, o noras pirmą kartą gyvenime susikauti su tikru basu. Esu gaudęs daugelyje šalių ir pagavęs daug įvairiausių žuvų, bet apie basų žūklę iki tol teko tik skaityti. Ieškodamas tam tinkamiausios žūklavietės galėjau rinktis iš daug kraštų ir vietų tačiau visgi egzotiškoji Kuba viliojo labiausiai.
Pirmą kartą į Kubą pažvejoti basų išsiruošėme 2018 metų sausį, iš esmės iki galo nežinodami nei pačios šalies, nei kaip tuos basus gaudyti, nei kaip tinkamai pasiruošti tokiai žvejybos kelionei. Buvo visiška avantiūra, kuri ir viliojo, ir gąsdino. Nepaistant to, ši kelionė pavyko visai neblogai: nieko baisaus joje nenutiko, susipažinome su daug įdomių vietos žmonių, pamatėme tikrai egzotišką šalį ir pagavome nemažai laimikių, kurie ypač džiugino turint omenyje tai, kad žvejojome mums neįprastą žuvį. Taigi ruošdamasis antrajai kelionei jaučiausi daug ramiau ir labiau užtikrintai. Tikėjausi, jog šį kartą tikriausiai pažvejosime ne šiaip gerai, o tikrai karališkai.
Svarbiausias dalykas, kurį supratome iš pirmosios viešnagės Kuboje – tai, kad ten neturėdamas echoloto esi lyg aklas. Nematai gylio, nežinai, koks yra dugno reljefas, o svarbiausia – neįsivaizduoji, ar po valtimi yra žuvies. Vienintelis informacijos šaltinis, kurio informacija nori nenori gali pasikliauti buvo gidas – vietinio kaimelio gyventojas, kuris tau ispaniškai sako, kad, pavyzdžiui, šioje vietoje yra 10 metrų gylis ir yra daug žuvies. Tačiau niekas nežino kiek ši informacija yra patikima. Juk echolotų gidai net akyse nematę, tad spėdami kas yra po vandeniu jie gali remtis nebent savo patirtimi.
Ruošiantis kelionei į Kubą ir žvejybai joje, pirma kilusi mintis buvo nusipirkti kokį pigų echolotą, kurį panaudojus paskui galima bus tiesiog palikti pas vietinius. Visgi ši mintis pasirodė ne pati geriausia, nes šiais laikais dėl saugumo lėktuvu negali gabenti jokio akumuliatoriaus. Ilgai mąstę, sprendimą radome greitai. Pasiskolinome pora išmanių echolotų Deeper – tai vos 100 g sveriantis įrenginys be jokių papildomų technologijų lengvai valdomas, be to, neužimantis daug vietos. Svarbiausia – niekas prie jų nesikabinėja orouoste ir gali juos gana greitai pakrauti net ir pačioje žūklėje.
Kitas svarbus privalumas – Deeper pagalba gali matyti ne tik dugną ir žuvų susibūrimo vietas, tačiau ir susikurti savo žvejybos vietos batimetrinį žemėlapį, pasižymėti jame pačias perspektyviausias žvejybos vietas ir išsisaugoti jį ateičiai. Tad tokio tipo kelionėse kaip mūsų, Deeper išmanus echolotas žvejams yra išties didelis pagalbininkas.
Tik atvykę, tikėjomės atoslūgio, tačiau buvo atvirkščiai – vandens lygis, sprendžiant pagal atžymas palmėse, buvo pakilęs nuo įprastinio apie 6 metrus, tad buvo užpilti keliai. Negalėjome net taksi nuvažiuoti į viešbutį – į jį kėlė tik specialus keltas.
Į taip kruopščiai planuotą žūklę Išplaukėme jau pirmą kelionės dieną ir pradėjome žvejoti nuo pakraščių, naudodami minkštus masalus (angl. soft baits- grubs and worms) Aš, kaip žvejyboje turintis daugiausia patirties, apsiėmiau mokyti žmoną, kaip čia reikia teisingai traukti masalą, bet greit teko mesti mokytojo amatą, nes „neteisingai“ žvejodama žmona pagavo 5 basus, o aš – vos tik vieną.
Pirmieji basai nebuvo labai dideli – dauguma svėrė nuo 700 g iki 1 kg, bet smagių įspūdžių, ypač naujokams, tikrai netrūko. Taigi, teorijos lieka teorijomis, o žvejyba yra žvejyba. Čia viskas dinamiška ir sunkiai nuspėjama.
Kitą kelionės dieną, pasitelkę geriausius žūklės pagalbininkus, Deeper echolotus, išplaukėme ieškoti naujų vietų. Echolotai parodė, jog didžiausios žuvų susitelkimo vietos yra 8-10 metrų gylyje. Taigi, padarėme išvadą, kad basai buriuojasi giliai ir juos reikia „medžioti“ būtent gilesnėse vietose. Pradėjome gaudyti giliau neriančiais ir didesniais masalais. Pradžioje išbandžiau ratlinus, o vėliau – įvairius gilumeigius voblerius. Deja, rezultato nesulaukėme tol, kol neišbandėme pačių didžiausių turimų masalų – Lucky Craft D-20 krankų (crankbaits), paneriančių net 7-8 metrus. Tada pradėjome pagauti vis didesnius basus – sveriančius 1,5 kg ir daugiau.
Likusias kelionės dienas taip pat žvejojome orientuodamiesi pagal gylį. Echolotai čia nuolat rodė ir gausius smulkios žuvies, greičiausiai, tilapijų, susibūrimus. Tikriausia jos ir buvo pagrindinis plėšriųjų basų grobis, dėl ko jie čia atplaudavo medžioti. Na o pakrantėse jeigu ką ir rasdavome tai labai anksti ryte, auštant. Pastebėjome, jog vėliau didesnė žuvis vėl pasitraukia į gilesnes vietas.
Dėka labai vertingos dugno batimetrijos, kurią pavyko pasidaryti echoloto pagalba, atsekėme mailiaus bei juos medžiojančių didesnių basų susibūrimo plotus ir pradėjome juos gaudyti sistemingai. Smagu, kad kibo maždaug 1,5-2,2 kg laimikiai, vienas kitas pasitaikė ir didesnis. Tarp visų komandos narių tradiciškai įsivyravo nepaskelbtos, bet labai azartiškos varžybos – kas pagaus didžiausią basą. Ilgą laiką pirmavo kolega Edmundas su daugiau kaip 3 kilogramų basu, tačiau galiausiai visiems nušluostė nosis mano žmona Daiva, kaip ir dera naujokei, sugavusi stambiausią – net 3,8 kg basą.
Džiugu, jog gidai buvo tikrai labai draugiški ir malonūs žmonės, nuoširdžiai besidžiaugiantys mūsų sėkminga žūkle. Jie net grįžę į kaimą visiems pasakodavo mūsų žvejybos įspūdžius – kaip mums sekasi pagauti nemažus laimikius ir kokius stebuklingus prietaisus bei keistus masalus naudojame. Taigi, nieko nuostabaus, kad po geros žvejybos kitą kartą atvykę, savo atrastose sėkmingiausiose žvejybos vietose rasdavome vis daugiau vietinių, atplaukusių ant savo traktoriaus kamerų ir laikančių rankose storus valus.
Maloniai stebino, kad mus pamatę, jie emocingai sveikindavo ir plaukdavo artyn paspausti rankos. Ypač juos domino mūsų turimi Deeper echolotai, apie kuriuos, matyt, pripasakojo mūsų gidai. Visi norėjo įsitikinti, ar tikrai egzistuoja toks prietaisas, rodantis žuvis ir apskritai kas yra po vandeniu. Paduodavau jiems virvute prie katerio pririštą Deeper su telefonu ir netrukus pasigirsdavo nuostabos kupini sužavėjimo šūksniai, reiškiantys, matyt, kiek po vandeniu yra žuvies ar kažką panašaus. Nereikia per daug stebėtis, nes žmonės čia išties daug ko nėra matę. Žinoma, toks dėmesys ilgainiui kiek įgriso, bet pažvelgęs į nuoširdumo kupinas vietinių žvejų akis negalėjai pykti. Žmonės smalsūs, jiems daug kas įdomu, tad susidraugavome.
Pagautą žuvį gidų prašymu jiems ir atiduodavome – laimikius pasidalindavo visas kaimas, o mes gaudavome dovanų bananų ir romo. Su mums įprastu „pagavai ir paleisk“ čia tikrai rizikuotum užsitraukti vietinių nemalonę. Žmonės, sunkiai prasimaitinantys iš to, ką duoda gamta, tokių dalykų nesupranta. Užtat už tokį dosnumą sulaukėme kvietimo pas juos paragauti tikrų kubietiškų pietų – skirtų ne turistams. Buvome kviečiami ragauti to, ką iš tiesų valgo patys vietiniai gyventojai.
Pažintį su kubietiška kaimo virtuve pradėjome nuo žuvies. Tiesa, iškeptas basas buvo gana „sausas“ ir priminė čipsus. Kitas žuvies patiekalas buvo labai minkštas tilapijos kepsnys. Mmmm, kaip gardu... Po to turėjome progą paragauti kubietiškos sriubos su makaronais ir žuvies gabaliukais, kuri irgi pasirodė visai skani. Prie viso to, žinoma, gavome ir kubietiškos „duonos“ – džiovinto banano su žieve. Ją kubiečiai valgo prie visko ir visada – su sriuba, alumi, prie kavos ar vieną.
Žinoma, taip pat neapsiėjome ir be tradicinio kubietiško patiekalo – rudų ryžių su mažomis pupelėmis. Pupelės turbūt yra populiariausias kasdieniškas kubietiškas maistas, kurį jie valgo tiek vieną, tiek kaip garnyrą, patiekiamą su mėsa ar žuvimi. Na o mūsų puotą vainikavo šviežios, raudonos spalvos sultys, kurias jie visada spaudžia tik patys, prieš pat valgį. Apie įvairius vaisius net nekalbu – jų buvo tiek daug rūšių, kad ne visus galėjai fiziškai išragauti.
Visgi svarbiausias kelionės tikslas buvo žvejyba. Ją pradėdavome apie 6 valandą ryto, dar su tamsa. Mūsų gidas prieš ją (ir po jos) visada persižegnodavo ir tik tada kurdavo motorą. Turbūt, kad sektųsi, nes kažkokių pavojų čia nelabai gali tikėtis. Krokodilų lyg ir nėra, kaip ir piranijų ar nuodingų gyvačių. Tik kažkokie smaugliai gyvena, vietinių vadinami „macha“, užaugantys iki 3 metrų, bet žmonėms jie lyg ir nepavojingi. Pažvejodavome iki pietų, paskui grįždavome į viešbutį papietauti ir keletui valandų ištiesti kojas, laukdami, kol praeis dienos karštis. 15-16 valandą pajudėdavome vėl į užtvanką, kur žvejodavome iki sutemų.
Visgi smagiausia žvejyba ryte – išplauki, o kažkur iš džiunglių dvelkia malonus šiltas vėjelis. Vandenyje vienur ar kitur jau žybčioja prožektoriukai. Tai vietiniai žvejai, išplaukę ant padangų, jau užsiėmę savo vietas. Jų žūklės būdas, bent jau žiūrint iš šono, reikalauja nemažai įgūdžių. Jo pagrindas – užmesti keturi labai stori valai su kabliukais ir masalais, o nenaudojama dalis yra suvyniota į ritinėlius. Vienas valas tvirtinamas ant kuolo, kitas yra užkišamas už ausies, o dar kiti du - laikomi rankose.
Žinoma, mūsų laimikiai, tikriausiai dėl geresnių masalų ir Deeper pagalbos būdavo visuomet įspūdingesni, tad netrukus pelnėme visuotinę pagarbą. Jeigu viešbutyje, kuriame daugiausia buvo apsistoję meksikiečiai, brazilai ir kitų abiejų Amerikos žemynų gyventojai, pradžioje į mus žiūrėdavo su pašaipa, tai po dviejų trijų dienų turėjome savo gerbėjų ratą, kuris laukdavo mūsų kiekvieną kartą grįžtant iš žvejybos ir norėdavo pamatyti laimikį.
Dešimt viešnagės dienų Kuboje pralėkė lyg akimirksnis. Iš tiesų Kuba- labai egzotiška šalis. Tiek gamtovaizdžiu, tiek žmonių gyvenimo būdu ir kontrastais. Be to, nereikia pamiršti, jog Kuba ne veltui papuola į geriausių basų žūklaviečių penketuką. Jeigu esi išprotėjęs dėl basų – čia turėsi ką veikti. Planuoju sugrįžti į Kubą jų gaudyti vasario pabaigoje, kai prasidės pats geriausias jų žūklėje – neršto (angl.: spawn) periodas. Sako, tada kimba patys didžiausi basai.
Rimas Ramonas, žūklės gidas, Europa