Balandžio mėnesį vanduo dar šaltas, bet fiderio mėgėjai Kauno mariose jau yra kuo pasidžiaugti. Atkunta pirmieji karšiai, vis aršiau kimba nerštui besiruošiančios stambios kuojos, pradeda lankstyti meškerių viršūnes pirmieji karosai. Bet jų metas dar tik ateina, tad šį kartą pakalbėkime apie vieną didžiausių ir populiariausių Lietuvos vandens telkinių – Kauno marias ir didžiųjų kuojų bei karšių žūklę fideriu šiuo metu. Apie tai mums papasakojo žinomas fiderio meistras, įvairių varžybų nugalėtojas Tadas Ignatavičius:
„Balandžio vidurys iš tiesų yra geriausias metas stambių kuojų žūklei mariose, nes jos tokiu metu yra susimetę į didžiulius priešnerštinius būrius, kuriose vyrauja vien stambios žuvys ir migruoja į nerštavietes. Suradus jų būriavimosi vietą, galima tikėtis karališkos žūklės, traukiant vien 300-500 g raudonakes, tarp kurių pasitaiko ir vienas kitas iki kilogramo sveriantis egzempliorius. Kitu laiku tiek stambių kuojų mariose vargu ar pagausi.
Svarbiausias dalykas, į ką pirmiausiai orientuojuosi, gaudydamas kuojas– tai vietos gylis. Dėl to šiuo laiku yra populiariausios vietos, kur vaga ar didesni gyliai prieina arčiau kranto. Stambių kuojų bent jau dienos metu Kauno mariose (turiu omenyje žemutinę jų dalį) geriausia ieškoti maždaug 6-8 metrų gyliuose. Pirmiausia dėl to, kad čia paprastai nebūna mažųjų jų „sesių“ ir kibimas gal ir retesnis, bet kimba tik gražios žuvys. 3-4 metrų gyliuose veiksmo būna daugiau – kibimai seks vienas po kito, tačiau vienai padoriai kuojai teks dešimt mažylių – neverta žaisti.
Kuojos paprastai mėgsta kiek kietesnį dugną, bet būtent pavasarį šis dėsnis galioja mažiausiai, nes žuvis tikriausia labiau valdo neršto, o ne maitinimosi instinktas. Todėl stambios kuojos gali būti iš esmės bet kur – net ir nelabai logiškoje vietoje. Dėl šios priežasties šiuo laiku labiausia pasitikiu savo turimo Deeper CHIRP+ parodymais, nei kažkokia konkrečia nuo seno žinoma „labai gera vieta“ ir labiau ieškau ne tinkamo dugno, bet kiek didesnių žuvies susikaupimo būrių. Didžiausius kuojų būrius tiesiog fiziškai reikia surasti, tad verta pasvaidyti echolotą į įvairias puses ir ištirti didesnius marių plotus. Pernai, pavyzdžiui, pavyko surasti stambių kuojų būrį netoli vadinamosios Skuterių įlankos prie Amalių, tokioje pievoje – niekuo neišskirtinėje lygioje vietoje.
Radus žuvį, toliau viskas yra daugiau mažiau paprasta. Naudoju šulinio – statinaitės tipo vidutinio dydžio ar mažas šėrykles, tamsų ir aktyvų jauką, ilgus metrinius pavadėlius ir nedidelius kabliukus. Geriausias masalas – pinkos, kurias bent tris veriu ant kabliuko. Skirtingai nuo daugelio, daug jaukų, gaudydamas mariose šiuo metu kuojas nenaudoju. Vienos jauko pakuotės paprastai užtenka pusdienio žvejybai, o kartais nė tiek nesunaudoju. Į jauką dažnai pakarpau musės lervų ar kitų gyvų priedų – stambesnio prievilo vengiu, nes vanduo vis dėlto šaltas, iš esmės stovintis – yra rizika perjaukinti žuvį. Gaudant srovėje, kad ir tame pačiame Nevėžyje, naudoju visai kitokią taktiką – čia jau dedu daug konservuotų kukurūzų, kitų stambesnių priedų.
Jei kuojos pabodo arba tiesiog norisi kitokios žvejybos – šiuo laiku gana smagiai galima pagaudyti ir karšiokų. Stambių egzempliorių šiuo metu pasitaiko mažiau, bet standartiniai, kuriuos smagiai traukėme žiemą iš po ledo, tikrai nesiskundžia apetitu.
Karšių šiuo metu ieškau didesniuose – 10-12 metrų gyliuose. Kitokia žuvis čia pasitaiko retai, tad nereikia vargti su smulkme. Kaip ir stambių kuojų atveju, dugno struktūra šiuo metu vaidina mažesnį vaidmenį žuvies paieškoms – dreisenas plačiašoniai pradeda šlamšti tik gerokai sušilus vandeniui. Tad vėl galiu patarti gerokai pasišvaistyti Deeper‘iu, kad surasti didesnį žuvų būrį. Kartais net nešuosi spūdinį kotą, kad galėčiau tolėliau švystelti šį prietaisą. Sakyčiau, geriausia, kai dugnas toje vietoje lygus, tačiau įvairesnis – iš dumblo pereina į kietesnį ar atvirkščiai. Kartais echolotas parodo būrį gana toli nuo kranto, tad prireikia tolimų metimų ir sunkesnių šėryklių.
Karšiai yra ėdrios žuvys, tad su vienu pakeliu jauko neprasisuksi – plačiašoniai jį greit sudoros ir išplauks kitur. Tad jaukinti reikia gausiai – susimaišyti bent 2-3 kilogramo sauso jauko mišinio, o ant kabliuko verti pluoštą uodo trūklio lervų su viena musės lerva ar pinka. Gali atrodyti kvailai, bet patikėkit – vieną dieną šie „paršeliai“ gali pripažinti tik trūklius su pinkute, kitą – tik su musės lerva, tad reikia turėti ir vienų, ir kitų masalų.
Aš gaudau dažniausiai dieną, t.y. tokiu metu, kokiu paprastai vyksta varžybos. Vienu metu ir pažvejoju sau, ir pasidarau treniruotę. Bet tiek kuojų, tiek karšių atveju rytas ar vakaras yra perspektyvesni, tad jei norite aktyvesnio kibimo ir rezultatyvesnės žvejybos, verta pasėdėti vakare ilgiau ar atvažiuoti prie vandens švintant. Prieš naktį žuvys dažniau atplaukia į seklesnes vietas - kuojos net iki 2 metrų seklumas, tad vėl praverčia Deeper‘is, padedantis susigaudyti, kas vyksta ten apačioje ir operatyviai prisitaikyti prie pokyčių.“
Po savaitės kitos mariose sujudės stambūs karosai ir prasidės kitokia žūklė – bet tai jau kita istorija. O dabar verta pasimėgauti geru didžiųjų babūnių ir karšiokų kibimu.
