Šaltas pavasaris niekam ne prie širdies, bet tikriausia labiausiai dėl jo širsta laukinių karpių gaudytojai. Žvejoti ar dar palaukti, o jei taip – tai kur, kad būtų nors menkiausia galimybė ne vien gražiai pasėdėti prie ežero ar tvenkinio? Tokių klausimų kyla ne vienam.
Uždavėme šiuos klausimus vienam iš mūsų šalies laukinių karpių žūklės pradininkų, žinomam laukinių ežerų karpių specialistui Mariui Joniui, gaudančiam šias žuvis ežeruose nuo vėlyvo rudens iki ankstyvo pavasario ne vieną dešimtmetį ir jis pateikė keletą vertingų patarimų.
„Karpis yra žuvis, kurią pavasarį galima gaudyti vos ne ledams nuėjus ir aš tą darau, bet vis dėlto, jeigu esate pradedantis karpių gaudytojas, patarčiau labai neskubėti, nes karpiai yra vangūs ir žūklės nesušilusiame vandenyje yra sudėtingos ir dažnai nerezultatyvios Sakyčiau, pats tas metas pradėti žūkles, kai vandens temperatūra ežero paviršiuje pasiekia bent 14°C. Todėl visada žvejyboje nešiojuosi termometrą, o kas turi Deeper‘ius, tai temperatūrą iškart mato savo telefonuose.
Pirmosioms pavasario žūklėms aš renkuosi nedidelius ir seklius ežeriukus ar užtvankas, ne gilesnius nei 2-2,5 m.. Čia ir vanduo sušyla ir žuvys atkunta greičiausiai. Kitas tokių telkinių privalumas yra tas, kad jie paprastai būna labiau apsaugoti nuo vėjų, kurie maišo vandenį, čia nesusidaro didesniems vandens telkiniams būdingos vadinamosios grįžtamos srovės, kurios gali apgauti žvejį, ieškantį šilčiausio vandens. Tiesiog čia lengviau rasti vietą, kur šiltas vanduo susikoncentruoja vienoje vietoje. Paprastai jis būna tame vandens telkinio kampe, kurį saulė apšviečia ilgiausiai. Čia pirmiausia pradeda kilti ir vandens augmenija. Iš esmės tokioje vietoje būriuojasi visos žuvys – nuo mailiaus iki plėšrūnų, tad kažkur netoliese turėtų būti ir karpiai. Todėl jei pastebėjote kažkur susitelkusį mailiaus būrį, labiau sukilusias žoles – tai geras sufleris.
Ežeruose, kurių vienas iš krantų yra užpelkėjęs, dažnai vanduo toje vietoje yra šilčiausias ir net žiemą ne visada tokios vietos gerai užšąla. Tai irgi yra perspektyvi zona, tik karpiai dažniausiai sukinėjasi ne pačioje pelkėje, o ties užpelkėjusios vietos ir pagrindinio ežero riba.
Išsirinkus perspektyviausią ežero ar užtvankos pusę, ateina metas susirasti tikslų tašką, kur geriausia jaukinti karpius. Jeigu nežinau vandens telkinio – dažnai pasitelkiu iš draugo pasiskolintą Deeper‘į, kad pirmiausia kruopščiai susipieščiau dugno planą. Tam nereikia gailėti laiko. Ežeruose su lygiu ir neišraiškingu dugnu tik iš pradžių atrodo, kad visas dugnas yra lygus kaip stalas. Praskanavus Deeper‘iu pradedi matyti nedidelius pagilėjimus ar pakilimus – pavyzdžiui – 2,1m, 2,5 m, 2,3 m. Šiuo atveju bandykite atrasti seklumos liežuvius ir pakilimus – jie yra perspektyviausi taškai šiuo metų laiku.
Ežeruose, kur yra aiškiau išreikštas dugno skardis, žuvis gali būti iškart prieš jį arba už jo. Dugno batimetrijoje jis labai aiškiai matosi. Todėl tokiu atveju, žvejodamas, kaip paprastai dviem meškerėmis, vieną vietą jaukinu šiapus skardžio, sakykim, kokio metro gylyje, o kitą – už skardžio, kur gylis dvigubai didesnis. Iš tiesų, sunku iš anksto atspėti, kuriame taške karpiai drąsiau būriuosis ir maitinsis, todėl verta patikrinti abu. Viena didžiausių pradedančiųjų karpininkų klaidų yra ta, jog jie dažnai sumeta meškeres vos ne į tą patį tašką.
Esu pastebėjęs, kad pavasarį nakties metu dažniau veikia gilesnės vietos, o dieną – seklesnės. Tą nesunku paaiškinti tuo, jog dieną seklumos greičiausia įšyla, o naktį – labai greit atvėsta. Todėl šilumos mėgėjas karpis visada stengiasi būti ten, kur vanduo šilčiausias.
Norint sulaukti rezultato, teks derintis ir prie vėjų. Patarčiau važiuoti prie ežero tokiu metu tik tada, kai pučia pietų ar vakarų krypties vėjai. Prie rytų ar šiaurės vėjų pagauti yra daug sunkiau, o kartais ir visai neįmanoma. Dar viena svarbi aplinkybė yra slėgis, todėl jį būtina sekti. Kai slėgis pavasarį šokinėja – karpiai dažniausiai būna pasyvūs. Bet vos tik nors trumpam laikui stabilizuojasi – žiūrėk, jau ir išvažiuoja kažkuri meškerė.
Kalbant apie jaukinimo ypatybes, rekomenduoju karpiams tokiu metu nenaudoti jokių augalinės kilmės jaukų, jaukinti tik aukštos kokybės baltyminiais kukuliais ir labai nedidelėmis porcijomis. Vienam pasėdėjimui ankstyvą pavasarį paprastai pakankam 0,5-1 kg. Pigiausių kukulių, granulių-pelečių ar augalinės kilmės jaukų – pvz. kanapių, kukurūzų ar tigrinių riešutų paragavusios žuvys šaltame vandenyje dėl prasto virškinimo pasijus nekaip ir ilgainiui nustos lankytis jaukinimo vietoje.
Baltyminius kukulius, skirtus jaukui geriausia perpjauti perpus ir prieš žūklę parai palaikyti vandenyje. Jie pasidarys minkštesni ir žuvys lengviau juos virškins. Tokiu metų laiku kuojos ir kitos smulkios žuvys dar nėra tiek išalkę, kad juos įveiktų, tad karpiams geriau patiekti lengviau virškinamą minkštesnį maistą. Jie tą mėgsta.
Pasidalinsiu paskutiniu patarimu, skirtu tiems, kurie tikslingai ieško didžiausių trofėjų. Jeigu norite pagauti 18, 19 ar per 20 kg karpį – negaudykit jo ten, kur susirenka ar kimba karpiai vidutiniokai. Tokios žuvys beveik visada yra vienišos, laikosi atokiau ir yra atsargesnės ir vengia šviežių masalų."
