Vieną karštą birželio penktadienio popietę važiavau pas draugą į jo uošviją, stūksančią ant užtvankos kranto su ypatinga misija – „pramušti“ kaprizingus karšius. Mat bičiulis Raimondas jau kuris laikais guodėsi, kad sunkiai jam sekasi suvilioti plačiašonius, nors vos prieš savaitę jie kibo tikrai neblogai. Pikčiausia, jog niekaip nėjo to logiškai paaiškinti – žvejybos vieta nuolat jaukinama, orai nesikeičia, viską jis daro kaip visada, bet nekimba, nors tu ką. Tad važiavau apsikrovęs įmantriais belgiškais ir prancūziškais jaukais, gyvais ir negyvais jų priedais ir neseniai gautuoju Deeper‘iu, kuris leistų įvertinti, kas realiai vyksta po vandeniu. Kad mano „gelbėtojo‘ misija būtų dar sėkmingesnė, nepatingėjau pasikonsultuoti su bičiuliu, Anglijos žūklės sporto žvaigžde Andriumi, mokiusį mane žūklės fideriu subtilybių ir sudėliojusį šiai žūklei karšių jaukinimo taktikos pagrindus, prieš kuriuos, esą, ir atsargiausi plačiašoniai turėjo pakelti pelekus į viršų.
Pirmas vakaras buvo skirtas dugno skenavimui Deeper‘iu ir dugno batimetrijos „paišymui“, pagal kurią atrinkę kelis perspektyviausius taškus supylėme dugne nemažą jaukų „kilimą“. Po viso šito, rodos, ryte laukė tik formalumas išsitraukti priviliotuosius karšius. Temstant sėdėdami su bičiuliu ir jo šeimyna prie laužo dūmo ir gurkšnodami alų narsiai dėliojome viena už kitą drąsesnes rytojaus prognozes ir spėliojome, kokiu rezultatu rytoj baigsis mūsų neskelbtos varžybos. O mūsų antrosios pusės viltingai žvelgė į savo būsimus herojus, rytoj parodysiančius, kaip reikia traukti karšius.
Ryte, dar su tamsa jau buvome prie vandens. Kylantys į dangų rūko draiskalai ir sodri rasa žolynuose pranašavo eilinę karštą dieną. Neskubėdami susistatėme krėslus, susimaišėme jauką ir pirmąsias „startines“ jauko šėryklėles sumetėme ten, kur vakar buvome suruošę „stalą“ karšiams. Ilgai laukti neteko – raudonos dugninių viršūnėlės suvirpėjo nuo pirmųjų kibimų – nedidelės kuojos kaip visada sureagavo pirmos. Po valandos kitos galima buvo tikėtis ir jo didenybės karšio kibimo. Bet, deja, nei po valandos, nei po dviejų, net ir po visų penkių situacija nepasikeitė. Tiksliau, pasikeitė, bet į blogą pusę – net ir amžinai alkanos kuojos pradėjo ožiuotis ir aikštytis, kol galiausia visai pasitraukė iš jaukintos vietos. Kaitaliojome masalus, rišomės plonesnius ir ilgesnius pavadėlius, dėjome kitus jaukų priedus – niekas negelbėjo. Tik amžinai alkanos, lyg kokios piranijos, aukšlės kartais nutverdavo šėryklėlės gilyn traukiamą masalą. Saulė pakilo aukštai ir užkepino taip, kad teko lįsti po skėčiais ir laikas nuo laiko neišvengiamai priimti vandens procedūras. Kelis kartus neišlaikęs švįsteldavau vandenin Deeper‘į, pažiūrėti, kas čia vyksta – povandeninis vaizdas nesikeitė: nestambi žuvis būriavosi viduryje vandens (gal tai tos pačios aukšlės?), o storiausias linijas, siejamas su stambesne žuvimi, echolotas piešė prie pat vandens paviršiaus. Žinoma, į tai nekreipiau dėmesio, nes mane buvo perspėję, jog Deeper‘is dažnai piešia kažkokius triukšmus prie vandens paviršiaus, ar tai vandens burbuliukus, ar kažką panašaus ir į tai nereikia kreipti dėmesio.
Pietūs buvo tylūs ir niūroki, vis dėlto, dar ruseno viltis, kad pavakare situacija gali pasikeisti iš esmės. Na, negali juk tie didieji smaližiai karšiai kažkur snausti, kai tiek brangių skanėstų guli jiems padėti po nosimi. Todėl kiek atlėgus karščiui su nauja jėga užgulėme užtvanką. Bet iki vakaro vėl „džiaugėmės“ tik aukšlėmis ir smulkiomis kuojomis, kurias norint pagauti, teko pereiti iki 0,09 mm pavadėlių ir 16 nr. kabliukų. Sutikit, vasarą, švelniai tariant, tai yra kažkoks nesusipratimas. Mūsų antrosios pusės, matydamos mūsų rūškanus veidus, nusprendė diplomatiškai neklausti, kiek tų vakar žadėtų karšių pagavome. O žvejų taryba mūsų asmenyse turėjo naują galvosūkį – suvokti, kas vyksta (o tikriau – kodėl nevyksta), o svarbiausia – ką daryti toliau. Versijų, kodėl nekimba žuvys buvo įvairių – nuo to, kad galėjo užrūgti mūsų seniau vandenin sumestas jaukas ir baidyti žuvis iki priešingo varianto, kad smulkmė galėjo sušluoti visas mūsų sumestas jauko granules ir birų jauką – vėliau atplaukę karšiai galėjo nieko nerasti ir nuplaukti savais keliais. Turėjau dar ir trečią versiją, gal daugiau įtarimą, kuris atrodė menkai tikėtinas, tad nesidalinau juo net su kolega.
Kitas rytas buvo toks pat – su rūkais ir gausia rasa, auksiniu tekančios saulės ruoželiu ir, deja, ta pačia istorija su žuvų kibimu, kuri kartojosi lyg atsuktame filme. Tos pačios ryte kimbančios smulkios kuojos, o vėliau aukšlės. Na, dar keli peršviečiami karšiokai, lyg pasityčiojimas iš mūsų pastangų ir įrodymas, kad tokios padermės žuvų užtvankoje esama. Apie 11 valandą nesikeičiant situacijai nusprendžiau pasižiūrėti, kas vyksta kitose užtvankos vietose. Pasičiupau Deeper‘į ir gerą valandą pasišvaisčiau juo tyrinėdamas nemenką pakrantės ruožą. Echolotas piešė daugiau mažiau visur analogišką vaizdą, kaip ir aną dieną – nesvarbu, ar toje vietoje gylis penki, ar aštuoni metrai, ar jis yra 10, ar 70 metrų atstumu nuo kranto – smulkesnė žuvis visur laikosi viduryje vandens, o stambią prietaisas rodo nusileidusią vos metrą nuo vandens viršaus. Ir tada išdėsčiau kolegai tą nutylėtą trečiąją teoriją, kad karšiai dėl man neaiškių priežasčių yra pakilę į viršutinius vandens sluoksnius ir žvejodami nuo dugno, fideriu, mes niekaip negalime jų pasiekti. Bičiulis Raimondas šiuo klausimus buvo skeptiškas – kur tu girdėjai, kad karšiai paviršiumi plaukiotų, jos yra tikros dugno žuvys – grybą tas tavo Deeper‘is piešia. Gal kokios aukšlės ten ir nardo, bet tik jau ne stambi žuvis. Abejonė šiuo teiginiu kirbėjo ir man, bet, visgi, smalsumas vertė pasukti galvą, kaip čia pažvejojus arčiau vandens paviršiaus, kai turi rankose tik dugninę meškerę.
Ir staiga nušvito mintis – kreipiausi į Raimondo sūnų su prašymu – gal jis kartais turi sodyboje kokią plūdę? Ir iš tiesų po kelių minučių rankoje spaudžiau nemenką vaglerį. Na, sumontavus jį prie fiderio gautas derinys harmonija nedvelkė, bet užmesti porą dešimčių metrų nuo kranto plūdę su masalu šiaip taip pavyko. Salotinė plūdės antena vos spėjo atsistoti, ir suniurkčiojusi nuslydo vandens paviršiumi – stambi kuoja pasikėsino į kukurūzą. Kitu metimu ištraukiau dar didesnę jos sesę, na, o trečiu fideriukas sulinko nuo neblogo puskaršio svorio. Stambios ir vidutinės žuvys puikiai kibo netoli paviršiaus, stambesnių kuojų papuldavo kiek daugiau nei karšių, bet svarbiausia – stambesnės žuvys kibo! Ištraukus 2-3 didesnes žuvis kuriam laikui jos išsibaidydavo, bet užmetus į kitą vietą viskas prasidėdavo iš naujos. Jei ne Deeper‘is taip tą kartą ir nebūtume supratę, kas ir kodėl vyksta ir turbūt būtume likę su nosimi ir kaip ir turėję daug neatsakytų klausimų.
Stambesnių žuvų tądien pagavome ir mūsų žvejiškas autoritetas antrųjų pusių akyse tąkart buvo išgelbėtas. Kaip, beje, pasikeitė ir bičiulio, o ir mano paties požiūris į šio echoloto reikšmę. Po šios įsimintinos žūklės ryškiaspalvis „rutulys“ jau keli metai užima garbingą vietą mano žvejybiniame krepšyje ir skiriu nemažai jam laiko norėdamas pasižiūrėti, kas realiai vyksta po vandeniu. Į tokią situaciją, kad vasarą karšiai kibtų nuo paviršiaus daugiau neteko papulti, tačiau eilėje kitų žvejybų jis tikrai padėjo susigaudyti, kur ieškoti žuvies, įvertinti, kas vyksta po vandeniu ir apgaudyti kolegas, vis dar žvejojančius „aklai“.
Dalius Rakutis