„Tai vienas mažas žingsnelis žmogui ir vienas milžiniškas šuolis žmonijai“ pasakė kažkada Neilas Armstrongas, pasivaikščiojęs Mėnulyje. Panašius žodžius – „tai didelis žingsnis mano žvejybos istorijoje“ gali ištarti ir tu, statydamas pirmą kartą koją ant užšalusio vandens telkinio paviršiaus ir spausdamas rankose grąžtą ir meškerę.
Žūklė ant ledo – tai kitokia erdvė, kitoks azartas ir kitoks malonumas. Sakau tai kaip žmogus, žvejojantis ištisus metus ir per 30 metų nepraleidęs nei vieno ledo žūklės sezono. Pažįstu daug puikių meškeriotojų, kurie žvejoja tik žiemą, specialiai pasiima tam atostogas ir neįsivaizduoja savo gyvenimo be žūklės ant ledo. Sunku net įvardinti, kas labiausiai joje užkabina žvejo sielą: žiemos gamtos grožis, artimesnis kontaktas su žuvimi – (juk žvejoji visada sau po kojomis) ar naudojami subtilesni nei vasarą įrankiai. Tačiau, aišku tik viena – nors kartą pabandę, daugelis užsikabina šia žūklės rūšimi visam gyvenimui.
Vis dėl to, kad pirmoji pažintis su žūkle ant ledo tokia ir būtų, reikia žinoti keletą taisyklių.
-
Net jei ir esi užkietėjęs žvejys vienišius ir turi daug patirties žvejojant atvirame vandenyje, pasistenk į pirmąsias žvejybas ant ledo važiuoti su daugiau patirties turinčiu bičiuliu. Jeigu tokio neturi – pasisamdyk gidą. Arba blogiausiu atveju – nepagailėk laiko ir energijos susibendrauti su kokiu žvejojančiu vietiniu žmogumi. Žiemos žūklė, kaip ir kitos žūklės rūšys, turi savo specifiką. Ją perprasti pačiam, nors ir naudojantis informacija internete, nėra lengva. Turint šalia pagalbininką, viskas vyks daug greičiau ir sėkmingiau. Turėsi galimybę jį stebėti ir reikalui esant – užduoti klausimą, tai tau sutaupys daug laiko.
-
Nepagailėk laiko ir pinigų aprangos pasirinkimui ir teisingai įvertink oro sąlygas. Pirmasis priešas užlipus ant ledo yra šaltis. Bent jau visi mano girdėti atvejai, kuomet žmogui nepatiko žiemos žūklė, buvo susiję su šalčiu. Iš tiesų, kai kūnas tirta nuo šalčio – apie jokį žūklės azartą negali būti nė kalbos!
Žmonės, nežvejoję ant ledo, dažnai daro didelę klaidą: eidami į žūklę apsirengia tiek pat, kiek žiemą eidami į gamtą pasivaikščioti ar paslidinėti. Ir dėl to šąla. Mat, viena yra nuolat judėti, kita – ramiai sėdėti ar stovėti, ir dar ant ledo. Reikia tai įvertini ir rengtis šiek tiek šalčiau. Ypač atidžiai reikia rinktis avalynę: gali labai šiltai prisirengti, bet jei bus šalta kojoms - bus šalta visam kūnui.
Tačiau neverta persistengti. Per didelis rūbų kiekis varžo judesius, skatina greitai suprakaituoti. O daug suprakaitavus labiau jausis šaltis ir padidės galimybė peršalti. Norint to išvengti, geriausia apsirengti šiuolaikinius, kvėpuojančius / drėgmę garinančius rūbus, prakaitą sugeriantį apatinių rūbų sluoksnį bei taikyti kariuomenėje ar žiemos sporte pripažintą vadinamąjį „kopūsto“ principą: naudoti daugiau rūbų sluoksnių, kuriuos gali nusivilkti ar apsivilkti, atsižvelgiant į oro sąlygas ir savo savijautą.
-
Nežvejok aklai. Žūklė be echoloto šiais laikas yra lyg vaikystėje žaistas žaidimas „akla višta“. Kam gaišinti brangų žūklės laiką žvejojant ten, kur žuvies nėra? Neturėdamas echoloto tu tampi ta akla višta, nes išsigręžęs eketę nežinai, ar ten kas nors po tavimi plaukioja apačioje, ar ne. Taip pat nežinai, koks yra ten dugnas – kietas ar minkštas. Nežinai, kaip jis keičiasi einant nuo vienos eketės prie kitos. Nežinai, kur tiksliai yra tavo masalas ir kaip į jį reaguoja žuvys.
Šiuolaikinis, kokybiškas ir daug vietos neužimantis echolotas, pavyzdžiui, „Deeper“ taupo laiką, leidžia geriau įvertinti situaciją bei yra geras žvejybos mokytojas, jei tik moki skaityti jo duomenis. Jis suteikia ypač daug naudos, jei nesi naujokas žūklėje ir daugiau mažiau nutuoki, kokias vietas mėgsta tavo gaudomos žuvys. Pavyzdžiui, su „Deeper“ sonaru greitai rasi povandeninius dugno kalnelius ar nelygumus, kur mėgsta slėptis ešeriai. Pastebėsi kuriame nors vandens sluoksnyje mailiaus susibūrimą, kurio tikrai nepraleis pro šalį kiekvienas save gerbiantis plėšrūnas.
Mane labiausiai žavi galimybė, kad žvejojant su šiuo prietaisu savo telefono ekrane gali nuolat matyti masalą ir tai, kas prie jo atplaukia. Anksčiau, kuomet dar neturėjau „Deeper“ echoloto, galvodavau, kad jei pataikai vietą išgręžti eketę, kur stovi žuvis, tai ji kibs. Nieko panašaus! Labai dažnai galima pastebėti, kai žuvis priplaukia prie masalo, jį seka, bet kažkodėl taip jo ir neparagauja. Arba, pasirodo, kurį laiką pabūna ir nuplaukia. Neturint šio echoloto tikriausiai galvotum, kad žuvies tiesiog nėra ir eitum gręžti kitos eketės. O dabar supranti, kad žuvis yra, tik kažkas yra negerai su tavo masalu arba jo judėjimu. Todėl imi keisti masalus, ieškai ir ne taip jau retai randi būdų kaip pergudrauti atsargią žuvį.
Dar vienas Deeper PRO+ (echoloto, kurį turiu) privalumas – integruotas GPS modulis ir galimybė ne tik matyti, kur buvo tavo eketės, bet ir išsaugoti į prietaiso atmintį (tuo pačiu ir į virtualioje saugykloje „Lakebook™“) informaciją, kurią jis užfiksavo. Atvirai pasakius, žūklėje ne visada turi laiko atidžiai spoksoti į telefono ekraną, nes taip pat reikia darbuotis ir su masalu, gręžti eketes, leisti masalus, atkabinėti žuvį ir t.t. Daug dalykų dažnai tiesiog nepastebi. Kitas reikalas – paanalizuoti, ką žvejojant tavo prietaisas rodė per didelį ekraną ar planšetę, sėdint šiltai namie. Tada, kaip taisyklė, pastebi daug daugiau: ir masalu susidomėjusių žuvų, ir savo klaidų. Tuomet gali jas išanalizavęs kitoje žvejyboje ištaisyti. Taip greičiau darai pažangą.
-
Nesiblaškyk nuo vieno žūklės būdo prie kito. Geriau išmokti tobulai įvaldyti tik vieną, bent jau pradžioje. Nors poledinės žūklės būdų, palyginus su atviro vandens žūkle, ir nėra labai daug, bet visgi yra.Sakyčiau, kad pagrindinė pradedančiųjų žiemos meškeriotojų klaida yra ta, kad jie nori viską išbandyti per trumpą laiką ar net tos pačios vienos žūklės metu. Todėl taip ir neišmoksta žvejoti nei vienu būdu tinkamai. O paskui nusivilia, jog nėra gerų rezultatų. Jeigu jau nusprendei, pavyzdžiui, blizgiauti ir aktyviai ieškoti plėšrios žuvies – tai kantriai eik šiuo keliu. Taip pat bandyk „prisijaukinti“ vienos rūšies masalus – pavyzdžiui, vertikalias blizges. Kai jau pats savarankiškai gaudysi žuvis ir jas pagausi, galėsi pradėti mokytis žvejoti ir kitais masalais: balansyrais, švytuoklėmis bei kitais sudėtingesniais masalais.
-
Nesivaikyk trofėjų, bent jau pradžioje. Visi mes norime gaudyti tik trofėjinę žuvį. Juk dėl to daugelis ir vykstame į pasaulio kraštą, aukojame savo laisvalaikį ar atostogas, kad būtų ką prisiminti ir pasigirti prieš draugus. Viskas suprantama. Tačiau, pažintį su žiemos žūkle geriausia pradėti nuo mažesnių ir vidutinio dydžio žuvų dėl vienos paprastos priežasties: jų yra žymiai daugiau ir jas lengviau surasti. Ir jos dažnai yra ne tokios atsargios – lengviau atsiliepia į paprastą masalo judėjimą. Gaudydamas mažesnes žuvis, visada sulauksi daugiau užkibimų. Taip pat, greitai išmoksi, kada ir kaip reikia žaisti masalu, o kada – kirsti. Be to, įgysi didesnį patikėjimą savimi.
Trofėjų medžioklė dažnai būna susijusi su principu „viskas arba nieko“. O kadangi patirties dar daug šioje vietoje neturi – variantas „nieko“ yra labiau tikėtinas. Iš tiesų, nieko nėra blogiau, kuomet nepagauni žuvies per pirmąsias savo žvejybas. Tai labai demotyvuoja – verčia abejoti pačio žūklės būdo efektyvumu ir atima visą žvejybos malonumą. Todėl pagauti žuvį jau pirmoje žūklėje tu tiesiog privalai! O trofėjams dar ateis metas.
-
Saugumas. Kad ir kokia žiemos žūklė būtų smagi, visada verta pagalvoti apie saugumą. Net jeigu ir žvejoji kur nors Kanados, Skandinavijos ar Rusijos šiaurėje, kur ledo storis siekia metrą ir, rodos, galėtų atlaikyti netgi tanką. Nepamišk – ledas yra ne kas kita, kaip sušalęs vanduo. Jo storis visame vandens telkinyje nėra vienodas. Įtekančios upės, šaltiniai, srovės kažkurioje vietoje gali jį paploninti. Grėsmę kelia ir kokiais nors tikslais išpjautos didesnės eketės, kurios per naktį užšąla ar užsninga ir gali jų nepastebėti. Ypatingai pavojingas pavasarinis tirpstantis ledas.
Pavojų žūklėje yra visada, bet, užvaldytas adrenalino, ne visada gali juos pastebėti ar tinkamai įvertinti jų pavojų. Todėl, individualios apsaugos priemonės, tokios kaip ledo smaigai, visada turi būti su tavimi. O jeigu žvejoji vienas, toliau nuo civilizacijos – ryšio ir orientavimosi priemonės taip pat visada turi būti šalia. Iš tiesų, net ir pati geriausia žūklė niekada nėra verta rizikuoti savo gyvybe ar sveikata.
Sėkmės ir užsispyrimo, atrandant naują, paslaptingą ir nepaprastai emocingą žūklę ant ledo!
Dalius Rakutis