Karantinui vėl „įkalinus“ žvejus, turime tik dvi galimybes – nežvejoti visai arba žvejoti kažkur savo mieste. Kadangi man nežvejoti neišeina – nusprendžiau šiuo laikotarpiu daugiau dėmesio skirti Dangės upei, tekančiai prie Klaipėdos. Gal nepavadinsi jos kažkokiu stebuklu, bet pagaunu joje spiningu neblogų ešerių, vietiniai žvejai šiltuoju metu išsėdi gražuolių lynų. Tik vietas, žinoma, reikia žinoti – turėti „nusipiešus“ galvoje ar telefone batimetrinį upės planą, kad atspėti jų slėptuves, nes žuvys čia išsislapsčiusios tūno tik tam tikruose taškuose ir taip paprastai jų nepaimsi.
Taip pat jau kuris laikas Dangė man tarnauja kaip masalų ir sistemėlių išbandymo poligonas – „testuoju“ joje įvairias naujoves, kurias, jeigu pasitvirtina, paskui panaudoju gidaudamas meškeriotojams Kuršių mariuose ar Nemuno žemupyje.
Tądien irgi nusprendžiau išbandyti „palengvintą“ populiariąją Kuršių mariose sistemėlę – džigą su šoniniu pavadėliu, kurią namie susirišau iš 7 gramų „kūlverstuko“ su ofsetiniu kabliuku ir oranžiniu guminuku bei 1,2 m ilgio 0,18 mm fluorokarbono pavadėliu, prie kurio pririšau kabliuką su mažyčiu 2 sys rožiniu guminuką. Kadangi šis masalas yra plaukiantis ir pakelia kabliuko svorį – mano paskaičiavimu jis turėjo plazdenti ir vilioti ešerius pakilęs apie 0,2-0,3 m nuo dugno.
Kaip visuomet žūklę pradėjau nuo pamėgtų ruožų ir visai nelauktai masalas vienoje vietoje už kažko „mirtinai“ užkliuvo. Trūktelėjau į save – sužviegė ritės stabdžiai, atidavinėdami ploną 0,06 mm pintuką ir „kliuvinys“ kaip traukinys pasileido pasroviui. Apie jo stabdymą mano turimu liaunu, light klasės 3-15 g užmetimo svorio kotuku negalėjo būti nė kalbos lyg – spiningas linko į riestainį, nepalikdamas žuviai jokio įspūdžio, tad neliko nieko kito, kaip tik bėgti paskui žuvį pasroviui, tikintis, kad kada nors ji pavargs.
Pirma mintis, kuri šovė man į galvą – kad apatinį didesnį masalą tikriausiai čiupo į jūrą grįžtanti po neršto lašiša. Kartu su šlakiais jos užeidinėja į Dangę rudenį neršti, tik paprastai sugrįžta į jūrą iškart po neršto. Bet gal kokia išbuvo ir iki pavasario? Visgi žuvies pasipriešinimas nebuvo panašus į lašišos ar šlakio, tad pergalvojau, kad, visgi, daugiau šansų, jog šį kartą turiu reikalų su milžiniška lydeka, užklydusia iš marių. Tačiau ir ši versija atkrito po nesibaigiančios keliolikos minučių kovos. Jokia lydeka tiek sveikatos neturi – esu pagavęs visokio dydžio lydekų, žinau ką sakau.
Atvirai pasakius, daug vilties laimėti šią kovą neturėjau. Nekalbant, kad įrankiai tokių monstrų žūklei buvo juokingi. Gėda prisipažinti, bet pinto valiuko ritėje teturėjau gal pusšimtį metrų, nes po pernai sezono palikęs spiningėlį, patingėjau jį pasikeisti... Bet kol kas man sekėsi, apžėlęs krūmynais ir statokais skardžiais, krantas visgi buvo tiesus ir dėkingas ėjimui paskui „traukinį“, tačiau už posūkio žinojau esant valčių prieplauką, kur mano priešininkė turėtų rasti kur lengvai užkabinti valą. Išsirinkau netoli jos esančią patogesnę vietą, kur nusprendžiau ten stoti į žūtbūtinį mūšį – kaip jau bus, taip. Turėjau vilties nors pamatyti žuvį ir nufilmuoti ją per go pro kamerą.
Kai vandens paviršiuje sušmėžavo balti šonai, supratau, kad turiu reikalą su kažkokia karpine žuvimi. Kuri tai tempė lyg arklys, tai sustodavo, sukdavosi, o aš jos pastangas bandžiau gesinti spiningėliu, kiek leido jo galimybės. Taip pat tapo aišku, kad žuvis yra pagriebusi ant sistemėlės kabantį masalą, kurio pavadėlio, surišto iš monofilamentinio valo storis – vos 0,18 mm, o ne apatinį. Dabar tiksliai nebepasakysiu, kiek truko mūsų kova – 35 ar 40 minučių, bet susirinkusių žiūrovų džiaugsmui užspeičiau savo priešininką į kampą ir iškėliau iš vandens gražuolį baltąjį amūrą. Apie kylančius tokiu momentu jausmus nepasakosiu – pabandykite jūs tokiais įrankiais nugalėti tokią žuvį, tai suprasite. Neturėjau nei svarstyklių, nei metro, norėjosi kuo greičiau paleisti žuvį, nes karpinių šeimos žuvimis tokie tąsymaisi šaltame vandenyje į sveikatą paprastai neišeina. Spėjau tik pridėti ją prie spiningo ir įvertinti, kad apytikslį žuvies ilgį – mano priešininkas buvo 1,1-1,15 m. ilgio. 10 s papozavęs keliems kadrams amūras sugrįžo į savo namus augti toliau. Čia jau be kalbų ir kitų minčių – tokios žuvys nusipelno gyventi toliau. Kadangi teko laikyti rankose ne vieną amūrą, kai dar dirbau žuvies restorane, už didžiausią, kokį esu laikęs rankose – 12 kg – jis buvo ženkliai augesnis. Sakyčiau, turėjo sverti apie 15 kg ar kiek daugiau.
Didžiausias klausimas, kuris kilo man ir tikriausiai jums – iš kur Dangėje galėjo atsirasti tokia žuvis? Kažkokių tvenkinių, iš kur ji galėjo pabėgti, lyg ir nėra, o šios žuvys pas mus taip pat nesidaugina. Tada prisiminiau, kad tolimaisiais 1996 ar 1998 m., kai Dangė buvo pradėjusi vasaromis apželdinėti vandens augalija, į ją buvo įleista kažkiek amūrų. Matyt, maniškė žuvis buvo viena iš tų, kurie Dangėje išsislapstė daugiau kaip 20 metų.
Beje, tai nėra vienintelis man žinomas atvejis, kai Dangėje pagaunama šių žuvų. Šią žiemą po visą uostamiestį nuskambėjo istorija, kad vieną apie 10 kilogramų svėrusią žuvį sugavo nuo ledo Lietuvoje dirbantys ukrainiečiai – „mėsiško“ patiekalo užsimanęs „vegetariškasis“ amūras čiupo ešeriams skirtą blizgutę ir pats tapo auka.
Kaip ten bebūtų – šių metų spiningavimo sezonas prasidėjo tikrai įspūdingai. Gavau tris geras pamokas. Pirmą – kad į kiekvieną žvejybą reikia žiūrėti rimtai, pasikeisti laiku valus, nes, kad ir kur žvejotum, niekada nežinai, kas išbandys jų stiprumą. Šį kartą man tiesiog pasisekė, bet kitą kartą tokių klaidų didžuvės neatleistų. Antra – kad sistemėles geriausia rišti ramiai namie, kruopščiai užveržti, o ne skubant ant kranto. Namie buvau kruopščiai susirišęs sistemėlę ir ji atlaikė vos ne valandą trukusią nelygią kovą.
Na, ir trečia išvada – žvejyba yra žvejyba, ji gali nustebinti tave net tada, kai žvejoji kokioje baloje prie savo namų ir net jeigu visi tie judėjimo draudimai tave užknisa juodai – žvejoti vis tiek verta...
Julius Rūkas, žūklės gidas, Klaipėda