Visi, kas naudoja išmanujį sonarą Deeper dugninėje žūklėje sutiks su manimi, kad tai idealus palydovas tyrinėjant naujus vandens telkinius.
Dugninės meškerės mėgėjai puikiai supranta, kad žuvys viename ar kitame vandens telkinyje yra prisirišus prie dugno reljefo. Žuvys mėgsta laikytis prie gylio perkritimų, vadinamųjų parandėmis. Taip pat jas domina dugno struktūros, kietumo-minkštumo perėjimai, ant dugno susidariusios kriauklynų kolonijos.
Iš esmės, mes visi žiūrėdami į sonaro rodmenis mobiliajame telefone ieškome būtent tokių vietų. Ir visiškai nebūtina, kad ekranas rodytų žuvų būrius. Žvejodami teisingoje vietoje savo jaukais, masalais ir kvapais sklindančiais iš šėryklėlės tą žuvį mes dažniausiai prisikviečiame ir ji pradeda kibti.
Esminiai dalykai į kuriuos aš kreipiu dėmesį, tai dugno gylio perkritimas, po kurio gilėjančioje vietoje būtų nedidelis stalas, kuriame aš guldau jaukus. Žuvis vėliau, ar ankščiau tokias vietas aplanko ir aš gaunu užtikrintus jos kibimus. Tačiau kartais, ypač karštą vasarą būna ir įdomių netikėtumų.
Vieno laidos ,,Vienam gale kablys,, filmavimo metu teko apsilankyti užtvankoje, kurioje nebuvau žvejojęs. Buvo velniškai karšta. Deeperio pagalba išsistudijavau dugną ir šešių metrų gylyje radau idealią vietą karšių žvejybai. Pradžiai ant dugno paguldžiau septynias šėryklėles su pakankamai daug jauko su karpytais sliekais ir skandintomis musės lervomis. Gana greit pagavau du neblogus karšius ir….viskas baigėsi.
Gerą valandą keičiau pavadėlių ilgius, masalų kombinacijas ant kabliuko, didinau – mažinau gyvo jauko komponentus ir vis viena nieko neįvyko. Aišku norėjosi pažiūrėti, ar ant dugno žuvys dar tebėra, o gal būt jos nuplaukė ir kažkodėl mano eilę metų patikrintas jaukas jų nebedomina.
Deeperis pliumptelėjo į mano žūklės vietą ir aš buvau gerokai nustebintas. Kaip jau minėjau gaudžiau šešių metrų gylyje, o ekranas parodė, kad žuvys „kabo“ trijų metrų gylyje. Galvodamas, kad tai mailiaus būriai, sumažinau sonaro jautrumą ir supratau, kad tai ne mailius, o tiesiog vidutiniame vandens sluoksnyje „kabo“ dideli karšiai.
Buvo karšta, matyt vanduo susisluoksniavo, prie dugno šalčiau, paviršiuje per šilta, o viduriniame vandens sluoksnyje susidarė komfortabiliausia temperatūra, kurią ir pasirinko žuvys. Tai vadinamas termoklynas, ypač dažnas karštą vasarą. Sprendimas, kaip sugauti žuvis atėjo iš karto. Nusegęs sonarą vietoj jo užkabinau didelę atvirą šėryklėlę. Į ją idėjau nesuspaustą jauką su skandintomis musės lervomis.
Skaičiuodamas, kad šėrykla per dvi sekundes nusileidžia metrą, po skaičiaus šeši smarkiai papurčiau šėryklėlę, kad jaukas išbirtų viduriniame vandens sluoksnyje. Taip pakartojau keturis kartus ir užmečiau darbinę dugninę meškerę. Per gerą pusvalandį sugavau keturis gražius karšius. Vadinasi, žuvys sekdamos mano byrantį jauką nusileido ant dugno ir rado ten jau ankščiau mano paklotas vaišes.
Kai kibimas nurimdavo, aš vėl pakartodavau jauko pabarstymą viduriniame vandens sluoksnyje ir vėl sulaukdavau gražių karšių kibimo. Diena, nors ir karšta baigėsi fantastiniu rezultatu, daugiau nei dvidešimt karšių apsilankė mano sietelyje ir žinoma buvo paleisti atgal.