Persiritus gegužei į antrą pusę, jei tik pavyksta ištaikyti laisvesnę dienelę, važiuoju prie vienos pasienio upės, lyg į pasimatymą su mylima moterimi. Paupiai tuo metu aidi nuo pavasario šiluma ir meile bedidžiaugiančių paukščių balsų, šviežiai prasikalusi žolė ir nesenai išsprogę medžių lapai rėžia akį viliojančia žaluma. Pačioje upėje verda gyvenimas. Rėvose ir užutėkiuose aidi salačių uodegų smūgiai, ties besikalančių vandens lelijų kraštais mailių vaiko storasprandžiai šapalai, duobėse ir ramumose grobio tyko aštriadantės lydekos. O ką jau kalbėti apie ešerius, patruliuojančius skersai išilgai krantų ir laukiančius progos nubausti tavo traukiamą masalą.
Šiuo metu niekada nežinai, ką pagausi, ir ta nežinomybė dar labiau užburia sielą. Kartais važiuoju čia vienas, kartais - su bičiuliu Rimu, kuris kažkada, prieš gerus dvidešimt metų parodė man šią upę ir atskleidė jos paslaptis.
Mes labai skirtingi. Jis, žmogus praktiškas, stovintis tvirtai ant žemės – tikras berniokas iš Suvalkijos lygumų. Aš – romantikas svajoklis, mėgstantis pasvaigti ir pažiūrėti į pasaulį pro rožinius akinius. Skiriasi ir mūsų žūklės būdai. Rimui labiau patinka ganyti plūdės anteną upės vingiuose ar spoksoti į dugninės viršūnėlę, man – leistis upės krantais žemyn su spiningu rankoje lyg kokiam klajokliui, už kiekvieno upės posūkio tikintis gyvenimo žuvies kibimo. Nepaisant to, kad priklausome skirtingiems pasauliams, mums visada smagu susitikti kartą ar du per metus ir pabūti su mūsų upe.
Šį kartą atvažiavome prie upės neįprastai vėlai – vietinio kaimelio gaidžiams jau senokai išsigiedojus. Diena pasitiko lengvai apsiniaukus, po nesenai buvusio potvynio pradėjęs kristi vanduo apnuogino kranto kontūrus. Keista buvo tik tyla, nebūdinga šiai upei – nė pliaukšt. Tarsi visi plėšrūnai dar saldžiai miegotų savo duburiuose. Gerai žinojau, kaip tokia tyla kartais būna apgaulinga, tad švystelėjau ištikimą voblerį gerai žinomo žolyno pakraščio link. Pirmą, antrą, dešimtą kartą. Nieko. Keista. Perėjau dar kelias gerai pažįstamas vietas, bet tik vienoje vietoje pajutau tą saldų „bamt“, persiduodantį per spiningą, kuris pavirto nedideliu, gal puskilogramį sveriančiu salačiuku, sugrįžusiu į gimtą stichiją augti. Įdienojus vienas kitas plėšrūnas apreiškė savo buvimą ratilais, bet įsitikinau, kad didelės žuvies šiame ruože, jeigu ir yra, tai tikrai nedaug. Keistas dalykas ta žūklė upėse. Vieną dieną žuvys būriuojasi vienoje upės ruože, kitą kitame. Atrodo, upių posūkiai ir duobės panašūs vienas į kitą kaip du vandens lašai, bet vienoje vietoje plėšrūnai susitelkia į būrius, o penkiose panašiose – tuščia. Ilgą laiką sukau galvą, dėl ko taip yra, kol vieną dieną pasiėmiau su savimi tą stebuklingąjį rutulį, rodantį žuvis ir jis įminė šią mįslę. Pasirodo, šuo pakastas aukšlių ir kitų smulkių žuvų susibūrimuose – kurioje vietoje jos susitelkia, ten sueina ir plėšrūnai. Kai saulė plieskia, gal tą pamatytum ir plika akimi, o tokią dieną kaip ši gali padėti tik šis lietuviškas civilizacijos išradimas, su kuriuo jau senokai susidraugavau ir jis tapo mano nuolatiniu kelionių palydovu.
Manojoje vietoje iš tiesų mailiaus sonaras rodė nedaug. Rimo raudoni dugninių galiukai irgi stypsojo kaip įsmeigti – niekas nekibo. Reikėjo pervažiuoti kažkur kitur. Rimas, mąsliai pažiūrėjęs į vandenį, ir ištarė magiškus žodžius, reiškiančius tik vietiniam žinomą vietovardį – „tankų tiltą“. Ši vieta buvo netoli, tad netrukus jau leidomės nuo slidaus, molėto šlaito. Kadaise, pasak Rimo, čia riaumojo raudonomis žvaigždėmis padabinti tankai, įveikdami vandens kliūtį ir grasindami išvaduoti laisvąją Europą. Dabar jau čia laisvoji Europa, o grėsmingieji tankai pasitraukė kažkur toliau, anapus upės. Ir gerai.
Apie buvusį tiltą primena tik salelė ir keli belikę poliai. Tačiau žuvims tai tiko. Galingas uodegos smūgis ir į viršų pakylantis aukšlių fontanas liudijo, kad salačiai čia nenusiteikę pasninkauti. Čiupau spiningą ir azartiškai pradėjau mėtyti. Vienas metimas, antras, trečias. Nieko. Rudnugariai, rodos, tyčiojosi iš manęs ir mano japoniškų stebuklų, kuriuos keičiau kas keli metimai, mušdami aukšles ir visiškai juos ignoruodami. Po pusvalandžio supykęs perėjau prieš salą, kur kliokė stipresnė srovė. Bent jau, kad neregėčiau tų erzinančių ir taip per žvejišką savimeilę kertančių didžiųjų aukšlių šėlsmo. Užmečiau, suktelėjau porą kartų ritės rankenėlę ir per nagus žiebė piktas ir bukas smūgis, liaunas spiningėlis perlinko ir per visą kūną jaučiau besipriešinančio salačio jėgą. Gal ši žuvis ir nėra ištverminga kovotoja, bet kibimo momentu srovėje visada parodo savo galią. Po truputį įveikiau ją, iškėliau iš vandens, pokštelėjau telefonu kelis kadrus ir šypsodamasis paleidau. Tegul gyvena šis drąsus sraunumų kovotojas. Antrą kartą užmečiau į tą pačią vietą be didelių vilčių, veikiau iš įpratimo, bet viskas kartojasi kaip atsuktam filme – antras salatis čiupo voblerį kiek arčiau kranto ir buvo didesnis – kova truko ilgiau, kol įamžinęs sugrąžinau į upę. Nuotaiką sunku ir apsakyti, bet užmečiau dar kartą, šypsodamasis į ūsą – na, daugiau kibimų tikrai negali būti. Gali!
Nemažas rudnugaris kirto per voblerį prie pat kojų ir su galinga jėga pasileido pasroviui, atkovodamas iš ritės stabdžių keliolika metrų valo. Vienas galingas ratilas, kitas, ir žuvis iššoko, vertėsi kūliais ir mano vobleris veteranas lyg iššautas iškrido aukštyn. Šį sykį tu nugalėjai – nusilenkiu žuviai, ir vėl čiupau spiningą. Keli metimai buvo tušti, tad susitaikęs su mintimis, jog šios vietos atsargos jau tikrai išseko, patikrinimui užsidėjau kitą masalą. Piktas smūgis, zirziantys stabdžiai ir atsikabinusi žuvis į šį klausimą pateikė atsakymą.
Šis kibimas buvo paskutinis. Mačiau, kad Rimas, žiūrėdamas, kas vyksta pas mane, neramiai trypčioja. Kai nebekibo ir man, nutarėme pervažiuoti dar į vieną vietą, vietiniu žargonu pavadintą autobusu. Mat kadaise, esą, toje vietoje buvo brasta ir į Prūsijos pusę ėjo kelias. Kartą per jį važiavo darbininkus vežęs autobusas ir įstrigo molėtame dugne. Net suvaryta žemės technika negalėjo jo iš ten išjudinti, tai esą jį taip ir paliko upėje. Ne vienus metus riogsojo kėbulas, kol nuožmesnis pavasario potvynis jį išdangino kažkur kitur.
Dabar toje vietoje riogsojo įvirtęs medis. Ideali slėptuvė šapalams. Prisisegęs mažesnį, burbuliuką primenantį voblerį švystelėjau jį netoli styrančių medžių šakų ir tuoj ištraukiau nedidelį šapalėką. Po to antrą. Smagu, nors norėtųsi kažko didesnio. Rimas, pažiūrėjęs į mano sėkmę, šį kartą paliko dugnines ramybėje ir rankoje suspaudė retai naudojamą spiningą. Žinau, kad valas jo storas, ant masyvaus, mano dovanoto salotinės spalvos lydekinio voblerio uždėtas storas metalinis pavadėlis – vargu, ar jį atakuos atsargusis šapalas ar salatis. Bet nieko nesakau – negi atimsi bičiuliui viltį. Žaidžiu toliau su šapalais, kurie įsigudrino atsekti masalą iki kojų ir griebti paskutiniu momentu, kai išgirdau garsą, lyg kas įmestų vieną po kito pora gerų akmenų į vandenį. Atsisukau ir pamačiau susirūpinusį bičiulio veidą, perlinkusį lanku anaiptol ne liauną jo spiningą bei galingus ratilus vandens paviršiuje. Situacija, iš visko sprendžiant buvo neeilinė, tad nuskubėjau jam į pagalbą. Žuvis pasidavė pasroviui, tad bičiuliui teko kautis ir su žuvies mase, ir su srovės jėga. Kol kas dar buvo neaišku, su kuo turime reikalų. Atsargiai nusileidęs prie vandens, viena ranka laikydamasis už krūmų, pasiruošiau, o Rimas bandė atvesti žuvį arčiau manęs. Sukūriuose sublizgėjo šviesūs žuvies šonai – salatis. Bet koks! Senai tokį mates. Ne vieną ir ne du kartus bičiulis privedė didžuvę prie kranto ir ši pasibaidžiusi vėl leidosi į srovė. Kol galų gale pavyko ją nutverti ir išvilkti į krantą. Upės karalius ramiai žiopčiojo drebančiose bičiulio rankose, o aš šlapiomis rankomis bandžiau pagauti kadrą ir atspėti svorį. Kiek galėtų sverti šis upės milžinas – keturis, penkis, o gal daugiau kilogramų? Kas žino. Ir svarstyklės, ir ruletė likusi kažkur mašinoje. Bet koks skirtumas galų gale – ar gi gali išreikšti tą patirtą jausmą kažkokie kilogramai ar centimetrai?
Po valandėlės, kiek atsigavę, bandėme laimę toliau. Užmetėme vienu metu. Rimo vobleris persimetė, jo kabliai pagavo valą ir traukiamas masalas pradėjo suktis vilkeliu pačiame vandens paviršiuje. Tuo metu lyg koks geizeris iš dugno į jį smogė žuvis, kad masalas net išskrido gerą metrą į viršų – iš visko sprendžiant, antrasis upės milžinas nepraleido progos tuo save apreikšti. Kol žiūrėjau į šį reginį, kažkas ryžtingai sustabdė ir mano voblerį. Gal koks paskendęs šiekštas? Ne, „šiekštas“ ramiai, bet ryžtingai pasileido pasroviui link kito upės kranto. Ritės standžiai dainavo mieliausią žvejo širdžiai dainą, o paskui viskas staiga ėmė, ir pasibaigė....Atsikabino – keiksmažodis užstrigo gerklėje, bet kai susivyniojau valą, pamačiau, kad 12 lb storio pavadėlio likę tik pusė ir jo galas kaip reikiant atšerpetojęs. Nukando. Vadinasi, šioje keliolikos kvadratinių metrų vietelėje kartu tūnojo mažiausiai du milžiniški salačiai ir dar graži lydeka. Tokie stebuklai įvyksta tik gegužį, paukščiam suokiant meilės giesmę, vienoje mano širdžiai mieloje upėje...
Dalius Rakutis